Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Lietuvos reformatai ir Šiluva
Friday, 09 May 2008 05:51
There are no translations available.

Šiemet Lietuvos Romos katalikai mini savo religinę šventę - Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejų. Kodėl ji svarbi Romos katalikams Lietuvoje, jų tikėjimui ir pasaulėžiūrai? Romos katalikai yra mūsų gausūs kaimynai. Ne tik kaimynai, bet ir broliai Kristuje. Siekdami ekumenizmo,  ieškome geresnio tarpusavio supratimo tarp mūsų krikščioniškų konfesijų. Tam reikia gerai suvokti savo paties, savo Bažnyčios tikėjimo išpažinimą bei jos istoriją. Šiluva svarbi ir reformatams, nes joje buvo evangelikų reformatų centras Žemaitijoje. Kas atsitiko Šiluvoje prieš 400 metų, ką mini ir švenčia Romos katalikai? Kaip turėtų elgtis reformatai, o gal ir kiti protestantai?

Rekomenduojame paskaityti Jurgio Jašinsko straipsnį „Fanatizmas ir tolerancija" iš 1980 metais išleisto JAV Lietuvių reformatų bažnyčios periodinio žurnalo Mūsų Sparnai", Nr.48, nes čia jį minėsime.

J.Jašinsko straipsnis labai informatyvus ir išsamus. Iš jo matyti, kad reformatai buvo visiškai teisėtai įsikūrę Šiluvoje, paveldėtose žemėse. Katalikų bažnyčios pastatas Šiluvoje, kaip ir daugelis to meto bažnyčių Lietuvoje, buvo visiškai apleistas ir sugriuvęs. Net keista, kad taip buvo. Tačiau valstybiškai organizuota Kontrreformacija pradėjo savo žygį prieš Reformaciją Lietuvoje ir Lenkijoje. Karaliaus įstatymu Romos katalikų bažnyčiai buvo suteikta didelė privilegija pasiimti tai, ką pati katalikų Bažnyčia prieš daug metų (80 metų ir daugiau) buvo apleidusi ar pametusi. Gali susidaryti įspūdis, kad pradėtų teisminių bylų tikslas buvo ne tiek katalikų Bažnyčiai kažką perduoti ar atsiimti, kiek siekis iš evangelikų reformatų atimti nekilnojamą turtą ar jį sugriauti.

20 metų trunkančią Šiluvos bylą Romos katalikai pagaliau laimi dėl aiškaus politinio - antireformacinio sprendimo. Jų pergalę žymi ir katalikų aplinkoje tipiškas religinis stebuklas - Marijos apreiškimas. Apie tai kalba J. Jašinsko straipsnis, kuris yra mokslinis, tačiau turi ir žurnalistinio tyrimo pavidalą. Autoriui rūpėjo ir tai, kaip 1980 metais lietuviška krikščionių visuomenė išeivijoje suvokė Šiluvos Marijos apsireiškimo mitą.

Žvelgdami į J.Jašinsko straipsnį objektyviai - moksliškai, negalime nepaminėti poros netikslumų. Vienas jų yra autoriaus požiūris į istoriją ir istorijos mokslą, kitas - požiūris į stebuklus. Ne kartą autorius savo straipsnyje yra pabrėžęs faktą, kad esą reformatai jokiais  stebuklais netiki. Tai nėra visai teisinga. Tiksliau  būtų pasakyti, kad reformatai visiškai netiki prietarais. Reformatai, be abejo, tiki stebuklais. Pats krikščionių tikėjimas ir išpažinimas yra per stebuklą kilęs.

Reformatas tiki Šventos Dvasios stebuklais. Tiki tais stebuklais, kurie pakeičia žmogų, iš pikto ir savanaudiško padaro  visiškai kitą asmenį, kuris sugeba mylėti ir aukotis. Krikščionis, kuris siekia vykdyti Dievo valią, savo tikėjimu įžvelgia ne vieną stebuklą, kurie vyksta tarp mūsų kasdieną. Reformatas tiki stebuklais, tikinčia širdimi bei protu net įžvelgia jų „kontūrus" bei „dinamiką" ir už viską dėkoja Dievui. Čia yra labai svarbu suvokti, kad tai, ką mes, t.y. tikintys krikščionys, vadiname stebuklais, negali prieštarauti ar nutolti nuo Dievo Žodžio, t.y. nutolti nuo to Evangelijos skelbimo, kuris yra apreikštas Šventajame Rašte.

Visokius religinius dalykus, kurie neatitinka Šv. Rašto ir Evangelijos mokymo, kurie yra žmonių išgalvoti, reformatai vadina jau ne stebuklais, bet prietarais. Giliau pažvelgus, tai kiekvienas religinis ar pseudo-religinis prietaras visuomet turi tiesioginį ryšį ir su tikru tikėjimu, ir su piktos dvasios gundymais. Bet vis dėlto daugiau bendrumo būna su piktos dvasios gundymais. Kodėl? Nes prietarais, visokiais bendravimais su mirusiųjų dvasiomis, Evangelijos iškraipymais, pagražinimais ir „patobulinimais" šėtonas siekia ne ko kito, bet  silpnų žmonių dėmesį atitolinti nuo vienintelio, Dievo dešinėje esančio Išganytojo.
Tad tikinčia širdimi ir blaiviu protu pagarbiai ir įdėmiau pažvelkime į Šiluvos stebuklo aprašymą, kurio jubiliejų šiais metais švenčia mūsų broliai ir seserys Kristuje, Romos katalikai. Vienintelis rašytinis apreiškimo liudijimas yra Šiluvos bažnyčios istorija, kuri šį įvykį nusako šitaip.

"Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergaitę, išskleistais plaukais, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Kai jie pamatė šį vaizdą, vienas iš jų nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą ir pranešė, ką matė. Katechetas, pasikvietęs bakalaurą, vardu Saliamoną, prisiartino prie akmens ir taip pat pamatė verkiančią mergaitę, kaip buvo matę piemenėliai. Įsidrąsinęs jis kreipėsi į ją: "Mergaite, ko verki?". Mergaitė atsakė: "Verkiu dėl to, kad prieš tai šioj vietoj buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama." Tai tariusi ji pranyko. Katechetas su bakalauru, kaip klaidatikiai, paniekino tą regėjimą, palaikydami jį piktosios dvasios padaru"...
"...Paskui vakare, parginę bandą, piemenėliai ėmė pasakoti apie regėtą įvykį valstiečiams , tarp kurių buvo vienas daugiau kaip šimto metų, nuo senatvės apakęs senelis, kuris tarė:

"Ponai kaimynai, kalbėkite, ką norite, ne kokia šmėkla ant akmens pasirodė, bet pati ponia su sūneliu, kurio garbei tose žemėse prieš aštuoniasdešimt metų buvo senoji katalikų bažnyčia, o mūsų ponai ją pražudė".
[1], [2]

"Valstiečiai ėmę apie tai kalbėti turguose, suėjimuose, kol žinia pasiekusi žemaičių kanaunininką J.Kazakevičių. Jam kilusi mintis teismo keliu atkovoti iš reformatų buvusios katalikų bažnyčios žemes.

"Valstiečiai ėmę apie tai kalbėti turguose, suėjimuose, kol žinia pasiekusi žemaičių kanaunininką J.Kazakevičių. Jam kilusi mintis teismo keliu atkovoti iš reformatų buvusios katalikų bažnyčios žemes.

"Jis ... suradęs aklą senelį ir primygtinai prašęs parodyti vietą, kur anksčiau stovėjusi Šiluvos katalikų bažnyčia. Vos tik atėjus į buvusios katalikų bažnyčios vietą, senelis praregėjęs ir parodęs vietą, kur užkasti katalikų bažnyčios fundaciniai dokumentai, kuriais remdamasis, kun. J.Kazakevičius iškėlęs teisme Šiluvos reformatams bylą, reikalaudamas grąžinti katalikams priklausiusias bažnytines žemes ir kitokius turtus. Tokiu būdu, Marijasi padedant, byla buvo laimėta. O šimtametis aklas senelis paslėptų fundacinių dokumentų vietoje praregėjęs ir tuo metu skilęs tas didžiulis akmuo, paženklindamas, kad taip atskils katalikų bažnyčios žemės nuo reformatų žemių."
("Historia fundowania, zagubenia y przywrocenia kosciola Nayswiętszy Panny Cudowney Szydlowskiey, godna wiadomosci z niesmertelney pamięci"). Paimta iš Jurgio Jašinsko staipsnio " Tolerancija ir fanatizmas".

Aiškiai suprantame, kad tuomet tose vietose buvo sunkūs ir įtempti laikai. Kontrreformacija visomis priemonėmis kovojo prieš Reformaciją. Nėra jokių abejonių, kad toje kovoje priešininkas būdavo piešiamas kuo negatyviausiomis spalvomis, būdavo nutylimos jo dorybės bei stipriai perdedamos klaidos ir pan. Kentėjo visi: ir Reformaciją remiantys bajorai, dvasininkai ir valstiečiai. Galima numanyti, kad per 20 metų trunkančią bylą Šiluvos apylinkėse sklandė ne vienas prieštaringas gandas. Tikriausiai todėl buvo užrašytas Šiluvos Marijos apreiškimo pasakojimas. Keista istorija su peršautu kryžiumi yra svarbi detalė Šiluvos padavimo aplinkoje. Tokią pačią situaciją Romos katalikai panaudojo ir Vilniuje. Po kilusių sumaiščių reformatai pasaulietinės valdžios buvo priversti palikti savo bažnyčią senamiestyje ir persikelti už miesto sienos, į dabartinę Pylimo gatvę. Neva, reformatų jaunuolis, arbaletu šaudydamas varnas, strėle esą pataikė į bažnyčios kryžių. Tuomet jau galima pritaikyti "Dievo majestoto" įžeidimo punktą ir pagal įstatymą nubausti mirtimi, konfiskuoti turtą... Skirtingai nuo katalikų, reformatai kryžiaus, kaip materialaus objekto, negarbino. Tačiau gerbė ir dabar gerbia kryžių kaip labai svarbų krikščionišką simbolį, juo pažymi savo bažnyčių bokštus.

Ar iš tiesų evangelikai reformatai Šiluvoje peršovė kryžių? Žinant, kokie netikslūs buvo to laikotarpio šaunamieji ginklai, kad vyko ginkluotas susirėmimas - visai įmanomas dalykas. Tačiau įtarimą kelia tai, kad pasaulietinio teismo nutarimu buvo iš karto trims evangelikams reformatams paskirta mirties bausmė už tą patį "Dievo majestoto įžeidimą" Šiluvoje. Nors visiems turėjo būti aišku, kad iš šaunamojo ginklo iššauti ir pataikyti į kryžių galėjo tik kuris nors vienas, bet ne visi trys. Juk negalėjo vienas sugalvoti peršauti kryžių, kitas šauti, o trečiasis - pataikyti? Sunku pasakyti, kokia logika tuomet vadovautasi. Svarbiausia yra tai, ką norėta pabrėžti tokiu nuosprendžiu. Ką simbolizuoja peršautas kryžius? Peršautas kryžius simbolizuoja pačią svarbiausią žinią - reformatai negerbia Jėzaus kentėjimo atvaizdo (mūkos). O tai reiškia, kad negerbia paties Jėzaus Kristaus! Ir tai buvo ne kas kita, kaip įžūlus propagandinis triukas jau politiškai dominuojančiai katalikiškai visuomenei.

Dabar nėra taip svarbu ir mes šiandieną negalime nustatyti, ar ši istorija tikrai buvo piktybiškas išsigalvojimas, ar nuoširdus prietaringo tikėjimo vaisius, ar anuomet buvusio gando aprašymas. Verčiau pažvelkime, kokia yra padavimo sąranga, kaip „sukonstruotas" šis rašytinis pasakojimas, kokią žinią jis perduoda. Pats Marijos apsireiškimo padavimas Šiluvos bažnyčios istorijoje yra stebimas ir suvokiamas per skirtingus veikėjus.

Marija pasirodo :
1. Iš pradžių piemenukams,  jų tikėtini bruožai- paiki vaikeliai, nesuinteresuoti, nekalti, nemokyti, nesugadinti, nemeluojantys.
2. Po to r
eformatams (kalvinams), jų tikėtini bruožai- gudrūs suaugę, suinteresuoti, įtartini, didžiai mokyti, meluojantys (nes klaidatikiai).
Šio pasakojimo klausytojas ar skaitytojas patį Marijos apreiškimą suvokia per tikėjimo ir tiesos įtampą, kuri kyla prieštaroje tarp to, ką mato ir suvokia paprasti piemenėliai bei mokyti suaugusieji reformatai. Ši įtampa ne šiaip, bet įtaigiai ir subtiliai pabrėžia, kad net piemenys yra už reformatus supratingesni.
3. Aklas šimtametis senelis- liaudies išmintis, patirtis.
Nuo senatvės aklas senolis yra tarsi pranašas. Jis net būdamas neregys geriau „mato" ir savo tikėjimu suvokia nei mokyti reformatai. Bevardis aklas senolis iš liaudies yra įžvalgesnis nei mokyti reformatai. Liaudies paprasta išmintis yra didesnė nei reformatų tikėjimo išmintis ir arčiau Dievo malonės.
4. Romos katalikų kunigas - visai neutralus, netyčia turguje išgirdęs apie apreiškimą, susidomėjęs, tiesos ieškotojas.
Netyčia išgirdęs valstiečių šnekas,  susidomi nepaprastu atsitikimu. Jis ieško senolio ir dar ilgai įkalbinėja tą seną aklą valstietį parodyti (!?), kur prieš 80 metų buvo katalikų bažnyčios pastatas.
5. Katalikų bažnyčios pastato vieta - palaiminta, pilna malonių, stebuklinga vieta.
Vos tik aklas senolis atsistoja ant vietos, kurioje anksčiau stovėjo tikroji Dievo Sūnaus bažnyčia, įvyksta stebuklas. Senolis ne tik praregi, bet dar įgauna maginį regėjimą, kurio dėka nurodo žemėje vietą, kur yra (mažiausiai prieš 80 metų) paslėpti turto nuosavybės dokumentai.

Visa šio pasakojimo sąranga yra skirta išryškinti ne patį Marijos stebuklingą pasirodymą, bet pabrėžti reformatų tikėjimo netikrumą. Per visą padavimo atpasakojimą tęsiasi antireformatiška prasmės linija. Marija su vaikeliu ant rankų verkia bei skundžiasi piemenukams ir reformatams: "Verkiu dėl to, kad prieš tai šioj vietoj buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama." Piemenukai, aklas senolis, katalikų kunigas ir reformatai - visi skirtingai sureaguoja į Marijos verksmą ir skundą. Vieni su "supratimu ir užuojauta", kiti tai pavadina piktosios dvasios pasireiškimu.

Minimo apsireiškimo legendos kilmės fonas yra aiškiai antireformacinio pobūdžio. Ant „didelio akmens" apsireiškusi beverkianti Marija netiesiogiai, bet aiškiai kaltina reformatus, kad šie negarbina jos sūnaus ..! Beje, apie panašų katalikų maldininkų akmens garbinimą teko girdėti Biržų rajone, Papilio miestelyje, prie evangelikų reformatų bažnyčios. Galbūt tai Šiluvos legendos atgarsiai? Arba įprastas viduramžių „masinių technologijų" atspindys, pasiekęs net XX amžių?
Sąlyginai mes galime sutikti tik su šia legendos siužeto vieta. Iš tikrųjų ne tik mes, bet ir kiti krikščionys juk garbina ne tiek Marijos (kurią labai gerbiame) sūnų, bet Dievo Sūnų Mesiją,  kuris  įvykdė labai sunkią Jį siuntusiojo Tėvo (bet ne Marijos) valią, nusižemino iki prakeikto vergo mirties ant kryžiaus, trečią dieną buvo prikeltas iš mirties, sėdi Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Aptariant šio padavimo istorinį diskursą, reikia pastebėti, kad straipsnio „Tolerancija ir fanatizmas" autorius Jurgis Jašinskas galbūt suvokė istoriją kaip tam tikrą „tikslųjį" mokslą, juo argumentuodamas ir jį priešpastatydamas grynai katalikiškos religinės minties proveržiams liaudyje. Iš tikrųjų nėra taip paprasta. Vos ne kiekviena filosofijos pakraipa į istorijos suvokimą įneša originalų savo požiūrį. Istorija turi įdomų bruožą - ji niekados nebūna parašyta. Net apie senuosius laikus skaitant ir tyrinėjant, aiškėja, kad senovės istorija yra pasenusi, neatitinka dabartinės interpretacijos, atsirado naujų faktų ir t.t. ...

Rašant apie Šiluvos apreiškimą yra matyti, kad tai apreiškimo istorijai gerokai trūksta faktų. O istorija be faktų yra legendos. Tačiau žmogus yra nepaprasta, tikinti ir kurianti būtybė, jis savo tikėjimu papildo tas vietas, kur trūksta faktų. Pvz., gana daug žmonių nuoširdžiai tikėjo į komunizmą, į suklastotą Lietuvos ir pasaulio istoriją sovietų laikais. Net buvo toks šūkis, skirtas atsikirsti kalboms apie nepriklausomą Lietuvą : "Klysta tie, kurie mano, kad galima istorijos ratą pasukti atgal". Tokiu būdu istorija nebūtinai būna „objektyvi", bet ir „subjektyvi", ji yra tarsi gyvas, su gyvu žmogumi susijęs dalykas. Juk žmogus stebi dabartį bei suvokia praeitį, be to, dar ir interpretuoja visa tai, ką stebi, ką žino. Galima būtų pasakyti, kad istorijos suvokimas yra artimas tikėjimui dalykas. Nuo žmogaus ir visuomenės išsilavinimo, intencijų, tikėjimo ir vertybių priklauso, koks bus požiūris į kokį faktą arba papasakotą istoriją.

Taip yra ir Šiluvos atveju - ten, kur pamaldus katalikas mato dieviškumu pažymėtą istoriją, ten nuoširdžiai tikintis bei pamaldus reformatas įžvelgia tik tamsumą, prievartą ir klastotę, kuri nėra tikra „mokslinė" istorija, bet legenda. Kita vertus mes turime suprasti, kad jau „tikrąją, realiąją istoriją" sudaro ir kuria tie realūs žmonės, krikščionys Romos katalikai, kurie savo tikėjimu suvoktą Šiluvos apsireiškimo istoriją priima kaip tikrą ir svarbią jų tikėjimui, pasaulėžiūrai.

Mes, reformatai ir kiti Lietuvos protestantai, turime atsiminti Šiluvą bei aiškiai suvokti, ką iš tikrųjų simbolizuoja ši šventė mums, kurią kasmet švenčia mūsų kaimynai ir broliai Kristuje. Jie juk mini ir švenčia Šiluvos Marijos apsireiškimą nuolatos minėdami reformatus (t.y. „kalvinus"). Ar šis padavimas ir jo puoselėjimas turėtų prasmę,  jeigu reformatai nebūtų minimi? O simbolizuoja ši šventė, atmetus aukštus žodžius, ne tiek apreikštąjį Šv. Marijos maloningumą, kiek pergalę prieš Reformaciją. Marijos apsireiškimo Šiluvoje padavimas, visas jo prasmingumas ir aktualumas yra visiškai neatsiejamas nuo tuometinių istorijos realijų, t.y. aršios, organizuotos kovos prieš Reformaciją. Padavimo kilmė ir turinys yra Kontrreformacija. Ir ne tik jo kilmė, bet ir tąsa turi ne kokį nors kitą, bet tą patį turinį.

Mūsų nuomone, tai yra per šimtmečius trunkantis rimtas iššūkis mūsų tikėjimui ir Reformatų Bažnyčiai. Žiūrint į Lietuvos istoriją, susidaro vaizdas, kad reformatai ir kiti protestantai yra jau nugalėti. Tačiau ši istorija yra tik „paviršius", bet „gilumoje", t.y. Dievo akivaizdoje, vyksta kitokia istorija. Savo krikščionišku tikėjimu mes suvokiame visuotinę ir šventą Bažnyčią, kaip tą, „kurios pragaro vartai nenugalės". Žiūrėkime į Mt.16:13-20 13     Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: "Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?"
14     Jie atsakė: "Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų".
15     Jis vėl paklausė: "O kuo jūs mane laikote?"
16     Tada Simonas Petras atsakė: "Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus".
17     Jėzus jam atsakė: "Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
18     Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.
19     Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje".

Kristus teigia, kad išpažinimas ir teisingas tikėjimas išeina iš Dievo Tėvo malonės, nes žmogus (kūnas ir kraujas) iš savęs negali to suvokti, tik Šv. Dvasios malone. Tokiu būdu Bažnyčios pamatas yra išpažinimas - "Jėzus yra Kristus (Mesijas)", kuris yra duotas Dangiškojo Tėvo malone. Mesijas yra tas, kuris neša visus Dievo pažadus ir juos išpildo. Tik paties Dievo veiksmas yra tai, kad jis duoda Mesiją, duoda išpažinimą :"Jėzus yra Mesijas", kurio žmonės patys iš savęs negalėtų turėti.

Taip Dievo veiksmu yra pagrindžiama Bažnyčia, jos pagrindas yra Dievo duotas išpažinimas, kurio pragaro vartai nenugalės. Petras yra tas, kuriam yra duotas išpažinimas. Tai reiškia, kad jis jau gali skelbti Evangeliją - Gerąją Naujieną, kuri sako: Jėzus yra Mesijas, jam  yra  duoti Dangaus  raktai. Petras pirmasis priima skelbimą, Evangelijos skelbimą. Kas nepriima šio skelbimo, tam yra uždari Dangaus vartai.

Taigi ar Reformatų Bažnyčia yra „nugalėta"? Į šį klausimą iš pradžių sau, po to kitiems, teatsako kiekvienas pats, kuriam tai iš tikrųjų rūpi. Mes tikime, kad mes ir Reformatų Bažnyčia esti nenugalėta tiek, kiek iš tikrųjų esame krikščionys ir vieną Dievą šventoje Trejybėje išpažįstantis Dievo Surinkimas. Kiek tikime, kad Jėzus yra Mesijas, kuris patiki Dangaus raktus Evangelijos skelbimu. Kiek neiškraipomai skelbiame Dievo Žodį, tvarkingai vartojame šventus ženklus ir išlaikome krikščionišką atsakomybę.

„Jėzus Kristus yra Viešpats" - tikėjimo pamatas visos Šventos Bažnyčios. Ją stato pats Viešpats iš gyvųjų akmeninių uolienų - krikščionių per Dievo Sūnaus Evangeliją, iš Dievo meilės gyvenančių vienintelėje, šventoje ir visuotinėje Kristaus Bažnyčioje.


[1] [2] http://www.lcn.lt/paveldas2000_relig/all/b_1_1_1.htm; http://www.siluva.lt/index.php?id=2