Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Morkaus 4,1-20
Tuesday, 22 September 2009 19:18
There are no translations available.

Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas bylojo: „Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą." Jis dar pridėjo: „Kas turi ausis klausyti teklauso!" Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. Jis atsakė: „Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys, o svetimiesiems viskas sakoma palyginimais, kad jie regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista."

Ir jis paklausė: „Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus? Sėjėjas tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. Yra dar kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą."

Apie paežerę, valtį, minias kalbėjome ankstesniuose komentaruose. Paežerė išlieka Dievo Žodžio mokyklos vieta. Kažin, gal kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis XVI a. antroje pusėje dovanodamas žemę Biržų evangelikų reformatų parapijos reikmėms, neatsitiktinai parinko vietą bažnyčiai palei ežerą, ties Apaščios upės žiotimis? Čia tebestovi evangelikų reformatų bažnyčia, čia net per visą sovietmetį kas sekmadienį ir dažniau buvo skelbimas Dievo Žodis. O buvo didelis piktojo ryžtas bažnyčią paslėpti, net užkasė pylimais. Tebestovi ir jie lyg naujo karo prieš bažnyčią belaukdami..... neskuba vietinės valdžios vyrai ir moterys leisti nukasti tą miesto gėdos paminklą.

Evangelistas Morkus užsimena, kad Jėzus susirinkusias minias daugelio dalykų mokė palyginimais. (4,2) Toliau surašo iš eilės 5 palyginimus (žr 4,3-32). Palyginimas apie sėjėją - pateikiamas su išaiškinimu. Tuo jis - išskirtinis. Jėzus pats jį pakomentavo. Norėčiau atkreipti dėmesį į kelis akcentus. „Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys, o svetimiesiems viskas sakoma palyginimais" ir paaiškina dėl ko. „Kad neatsiverstų, kad nebūtų jiems atleista" (4,11-12). Kai girdžiu kalbant, kad Jėzus mirė „už visus pasaulio žmones" ir taip peršama mintis, jog jis visus atpirko, tai esu linkęs klausyti ne tų žmogiškų išvedžiojimų, bet aukščiau pasakytų Jėzaus žodžių. „Išganymo optimistams" paprieštarauti. Ne, nevisiems duota pažinti Dievo karalystės paslaptis. Ir ne visiems bus ar yra atleista. Atleista bus tik tiems, kuriems atiduotas Dievo karalystės slėpinys - Jėzus. Jis pats. Paaukotas ant Golgotos kalno. Nusikelkime ten. Evangelistas Lukas rašo išsamiau nei kiti Evangelijų autoriai, jog Jėzaus kairėje ir dešinėje buvo nukryžiuoti du nusikaltėliai - vienas įžeidinėjo Jėzų, tačiau kitas - ne. (Lk 23,39-43). Kitose Evangelijose kalbama bendrai: piktadariai „plūdo Jėzų". ( Mk15,32 ir Mt.27,44). Gal taip iš tolo atrodė. Bjaurūs žodžiai, blevyzgos - skamba garsiau, nei atgailos žodžiai. Be to, ko dar begalima tikėtis iš nusikaltėlių? Skaitydami Luką suprantame - ne visi piktadariai plūdosi. Buvo ten prikaltas, tačiau išgelbėtas plėšikas, atsigręžęs į Jėzų... Atpirktas net „toks". Jėzus tarė jam (mums per Luko Evangeliją šį kart girdint): „dar šiandien su manimi būsi rojuje" (Lk 23,43). Kitam piktadariui Jėzus to nepasakė. Dangiškasis Tėvas jam nedavė Dievo karalystės slėpinio - Jėzaus pažinimo. Tad jis neatgailavo, nebuvo jam ir atleista. Taip išeitų ir nebuvo už jį paaukojimo ant Golgotos kalno.

Palyginime apie sėjėją akį patraukia žmogaus, kaip sėklos dirvoje - pasėlio įvaizdis. Geras pasėlis tie žmonės, kurie neša derlių. Didesnį ar mažesnį, nevienodą. Tačiau, neša derlių. Mąstydamas apie žmogaus - pasėlio įvaizdį suprantu, kodėl geros „dūšios" žmonėms yra tarsi didesnis pavojus nuslysti tikėjimo, vadinasi, ir gyvenimo klystkeliais. Jie greit priima gerą žodį, ilgisi jo. Arba to, kas į tą žodį panašu. Pasaulyje dažnai kuriamos gėrio imitacijos, jos gali pražudyti. Kaip spąstai patikliesiems, neatidiesiems. Gera dirva taip pat geram derliui svarbi, tačiau gali būt ir pražūtinga. „Buvimas" bažnytinėje aplinkoje neapsaugo nuo pavojų. Nagi, geroje dirvoje (gyvenimo aplinkoje?) gerai želia ne tik grūdai, bet ir raugės (žr.Mt 13,24-30). Ar nėra pavyzdžių, kuomet Bažnyčioje, kuri gerai „funkcionuoja" ir galėtų būti galinga Evangelijos skelbimo jėga pasauliui, ima ir sušlubuoja atskiri jos svarbiausi nariai? Ima ir prisiveisia tiek „aukštesniame", tiek „parapijiniame" lygmenyse davatkizmo, legalizmo, konformizmo ir kitokių „-izmų" kaip kokių raugių? Yra taip pat priešinga patirtis, jog Bažnyčiose, kurios nuolat yra kovoje dėl išgyvenimo pasaulyje, kur aplinka nėra joms palanki, jos ima ir neša gražių vaisių. Bažnyčiose, kurios neturi protekcijų iš valstybės, auga tarsi želmuo vėjo ir lietaus gairinamas. Atsparesnis ligoms. Neša vaisų, kad ir ne patį didžiausią, užtat labai brandų... Toli nereiktų žiūrėti. Štai istorija kurią kartą nugirdau prof. Ingės Lukšaitės pranešime. Kauno vokiška evangelikų liuteronų parapija nuo XVIIa. Iki XX a. sudarė Kauno meistrų, pirklių elitas. Turtingi žmonės. Jie turėjo visas valdžios suteiktas privilegijas ir visišką išpažinimo laisvę. Kokių vaisių atnešė Kaunui, Lietuvai? Gal būt yra mums šiandien nematomų vaisių, tačiau kur matomi? Ir imkime reformatus, Lietuvos DK piliečius, kuriems apribojamos pilietinės teisės, keliamos bylos dėl tariamai užgrobtų bažnyčių, jos atiminėjamos, pogromai. Ir štai - vaisiai: XVI-XVII rašto paminklai keliose kalbose. Atskirų asmenybių įnašas į bendrą valstybės vertybių aruodą, o dar plika akimi nematomas įnašas į demokratinį mąstymą, savivaldą (pvz. Andriaus Volano raštai)? Ir kai sąlygos XXa. pradžioje ar pabaigoje reformatams pagerėja - vaisių lyg ir nebesimato? Raugių pasirodo. Gal tam, kad vėl vaisus nešt pradėtume? „Kas turi ausis klausyti - tesiklauso!" Net dukart Morkus tai pakartoja palyginimuose (4,9.23). Ne šiaip sau. Juk visi ausis turim? Bet ar turim jas klausytis? Ar jas turime tam, kad gyvenimas mums jas patampytų? Kaip tuos plėšikus ant kryžiaus? Vieną į dešinę, o kitą į kairę... Duok Dieve, klausytis jomis ir išgirsti. RM