Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Ką Šiluva reiškia reformatui?
Wednesday, 04 November 2009 08:51
There are no translations available.

XVI a. Reformacija buvo kuo plačiausiai palietusi Žemaitiją, o Šiluvoje 1555 metais didiko Merkelio Zavišos įsteigta reformatų parapija - pirmoji žemaičių krašte. Bet po pusės amžiaus Šiluvoje prasidėjęs lemiamas mūšis tarp reformacijos ir kontrreformacijos jėgų, galutinai nulėmė Lietuvos Reformacijos likimą jos nenaudai.

Pirmieji Lietuvos reformatoriai buvo katalikų kunigai daugiausia iš bajorų luomo studijavę teologinius mokslus Vakarų Europoje. Vienas pirmųjų buvo kun. Jonas Tartyla 1535 m. Šilalės bažnyčioje viešai iš sakyklos pradėjęs skelbti liuteronizmą, bet greit jam teko bėgti į hercogo Albrechto valdomą protestantiškąją Prūsiją. Įsteigus 1544 m. Karaliaučiaus universitetą, visas būrys žemaičių bajoraičių nuvyko studijuoti į Prūsiją. Jų tarpe buvo ir Jonas Zaviša, kuriam po tėvo mirties atiteko Šiluva ir Žeimių dvaras. Zavišos buvo didikų Kęsgailų giminaičiai, paveldėję jų turtus, be to jie palaikė giminystės ryšius su galingaisiais Radvilomis, pasukusiais kalvinistinės reformacijos kryptimi.

Radvilų pavyzdžiu Reformacijos idėjomis užsikrėtė daugelis Lietuvos didikų ir bajorų, tame skaičiuje ir Žemaitijos didžiūnai Naruševičiai, Šemetos, Bilevičiai, Giedraičiai, Zavišos ir uoliai skleidė naująjį tikėjimą savo valdose. Bet jau 1573 m. jungtinis Lenkijos - Lietuvos valstybės Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį bažnytinį turtą pavesti kam nors kitam, išskyrus Romos katalikų dvasininkus, o III Lietuvos Statutas (1588 m.) leido katalikams per teismus susigrąžinti bažnyčioms jų duotas fundacijas. Šių dokumentų pagrindu atsirado galimybės katalikams teismo keliu atgauti didikų reformatų perduotas protestantams iki reformaciniais laikais statytas bažnyčias ir turtą, tuo labiau, kad patys didikai, spaudžiami valdžios institucijų ir įvairių sankcijų, kaip draudimo eiti kai kurias tarnybas, ėmė grįžti katalikybėn. Tokia grėsmė iškilo ir Šiluvos bendruomenei, nes Merkeliui Zavišai mirus, sūnus Andrius priėmė katalikų tikėjimą. Buvo sumanyta pakeisti savininkus labiau apsisprendusiais reformatais. 1591 m. Šiluvą nupirko Pašušvio dvaro savininkė uoli reformatė Sofija Mitkevičiūtė Vnučkienė, o 1592 m. ji padovanojo Šiluvos evangelikams ir iš Zavišos atpirktą dvarą, įsteigė aukštesniąją mokyklą, senelių prieglaudą, paskyrė lėšų naujos mūrinės Šiluvos reformatų bažnyčios statybai. Istorikas Alfonsas Vaišvila 1970 m. kasinėjo ir ieškojo Šiluvos reformatų bažnyčios pamatų ir nustatė, kad bažnyčia savo dydžiu ir architektūra, net geografine padėtimi buvo lygiai tokia, kokia šiandien tebestovi Kėdainiuose. Prof. Ingė Lukšaitė "Reformacija LDK ir M.Lietuvoje" rašo, kad Šiluvos bažnyčia buvo turtingiausia kalvinistų bažnyčia Žemaitijoje, o XVI a. pabaigoje tapo to krašto centru. Apie 1578 m. joje kunigavo Žemaitijos distrikto superintendentas Adomas Petravičius. Pastačius naująją Šiluvos reformatų bažnyčią, senoji, kažkada priklausiusi katalikams, buvo nugriauta. Tačiau Šiluvos reformatų parapija ramiai gyveno palyginti neilgai: 1602 m. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis - konvertitas, (jo protėviai - reformatai didikai, steigę bažnyčias), aršus katalikybės restauruotojas - pareikalavo iš Šiluvos valdytojų grąžinti buvusias katalikų bažnyčios fundacines žemes ir patraukė Šiluvos dvaro savininkę Sofiją Vnučkienę teisman, reikalaudamas grąžinti iš Zavišos kartu su dvaru nupirktas bažnyčios žemes. Bylą laimėjo reformatai, net ją apskundus Lietuvos Vyriausiajam Tribunolui, pastarasis irgi patvirtino Žemaičių žemės teismo sprendimą, bet katalikai nenurimo. 1608 m. buvo sukurtas ir paskleistas mitas, kad piemenėliams pasirodžiusi Dievo motina Marija, sėdinti ant buvusios katalikų bažnyčios pamatų akmens ir griaudžiai verkianti bei priekaištaujanti, jog kažkada čia buvusi bažnyčia, kur buvo garbinamas ir šlovinamas jos Sūnus, o dabar likę tik akmenys, apie kuriuos ariama žemė. Regėjimas buvo uoliai skleidžiamas, jis gyvas iki dabar, ir žymieji Šiluvos atlaidai kasmet rugsėjo mėnesį rengiami ta intencija.

Besibylinėjant 1602 m. vasarą mirė Sofija Vnučkienė. Katalikai grįžo prie šiluviškės bylos ir po ilgų bylinėjimųsi jau be įtakingos globėjos 1622 m.Vilniaus Vyriausiajame Tribunole reformatai pralaimėjo. Tai buvo skaudus ekonominis smūgis parapijai, vykdžiusiai plačią švietėjišką, ideologinę ir organizacinę veiklą Žemaičių distrikte. Už priešinimąsi teismo sprendimui reformatai buvo nubausti didele bauda. Turtų praradimas privertė siaurinti veiklą. 1622 m. Šiluvoje įvykęs Sinodas reorganizavo Šiluvos aukštesniąją reformatų mokyklą į pradinę, paliko tik vieną mokytoją, sumažino mokinių, išlaikomų bendruomenės lėšomis, skaičių. Žemaitijos reformatų centras buvo priverstas persikelti į Kėdainius, nors iki 1667 m. Šiluvoje dar rinkdavosi Žemaičių distrikto Sinodai.

1628 m. mirus vienam iš S.Vnučkienės paskirtų Šiluvos bažnyčios globėjų, jo vieton Sinodas paskyrė kelmiškį dvarininką Jurgį Gruževskį. Keletą dešimtmečių Gruževskiai rėmė Šiluvos parapiją dvasiškai ir finansiškai: pirko bažnyčios pastatų remontui medžiagas, išlaikė senelių prieglaudą, ją remontavo.

Sunkus smūgis Šiluvos reformatus ištiko 1669 metais. Šiluvos katalikų parapijos klebonas Mykolas Sveikauskis mėgino jėga atsiimti dirvos sklypą, esantį netoli jų koplyčios prie kelio Šiluva - Lyduvėnai, ir išprovokavo Šiluvos reformatų kunigą Jokūbą Chelkauską imtis atsakomųjų veiksmų. Per grumtines reformatai sužeidė kunigą K.Černiauską, sumušė jo žmones, peršovė ant katalikų garbinamo kryžiaus, pastatyto prie Lyduvėnų kelio, kabojusią Kristaus statulėlę. Buvo pradėta byla dėl "Dievo majestoto" išniekinimo. Krokuvos jungtinis Seimas pripažino Šiluvos reformatus kaltais ir nutarė nubausti kun.J.Chelkauską bei du jo baudžiauninkus mirties bausme, uždaryti Šiluvos reformatų bažnyčią, jos valdas konfiskuoti. Vilniaus Sinodas kreipėsi į Kauno čėsninką Joną Merkelį Bilevičių, kad šis sumokėtų vyskupui prašomą 13 tūkstančių auksinų sumą. Sumokėjus minėtą sumą, byla buvo baigta susitaikymu, nuteistuosius atleido nuo bausmės, o bažnyčią uždarė metams. Nors po šių įvykių Šiluvos reformatų parapija išliko, bet jau nebeatsigavo ir palaipsniui nyko: savo kunigo neturėjo, atvykdavo kunigai iš Kėdainių, jos valdas administravo Vilniaus Sinodas, neturėdamas galimybių tinkamai rūpintis nei parapija, nei bažnyčia. Paskutinis Šiluvos žemių valdytojas Juozas Gruzdas 1793 m. spalio 18 d. dokumentu pardavė bažnyčią ir jai priklausiusias žemes Šiluvos katalikų klebonui Tadui Juozapui Bukotai. Šis bažnyčios pastatu nesirūpino, paliko likimo valiai. 1914 metais dar stovėjo griuvėsiai, juos vietiniai gyventojai po truputį ardė ir naudojo plytas krosnių mūrijimui. Taip kontrreformacija palaužė Reformaciją Žemaitijoje ir ši lietuvių tautos dalis tapo labiausiai katalikiška.

Pasinaudota Jono Kutros straipsniu "Mūsų sparnuose" Nr.40, 1976 m.; A.Vaišvilos straipsniu žurnale" Aitvarai" Nr.8, 1998 m.