Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Šernas Adomas
Wednesday, 04 November 2009 11:37
There are no translations available.

Gen.superintendentą kunigą Adomą Šerną prisimenant

A.Šernas gimė 1884 metais gegužės mėnesį, 13dieną, Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio apylinkės Jasiškių kaime Elžbietos Žemaitytės ir Martyno Šerno religingų evangelikų reformatų šeimoje. Jis turėjo tris brolius ir dvi seseris. Pirmoji, išmokiusi skaityti iš giesmyno, buvo Jo motina. Nuo 9 metų pradėjo lankyti N.Radviliškio pradinę mokyklą. Mokykloje buvo dėstoma tik rusų kalba. Tikybos mokė vargonininkas.

1898 metais tėvas sūnų išvežė į Rygos klasikinę gimnaziją. Baigė tris klases. Po to buvo perkeltas į gimnaziją Slucke. Gavo Sinodo skirtą stipendiją. Gyveno bendrabutyje.

Įgijęs brandos atestatą, 1905 metais įstojo į Dorpato (Tartu) universiteto teologijos - filosofijos fakultetą. Baigė 1913 metų kovo 24d. Įšventintas ir paskirtas diakonu Vilniuje. Tų pačių metų birželio 23 dieną ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu.

1915m. evakavosi į Rusiją. 1916 - 1917 metais M.Yčo rūpesčiu kartu su P.Žemaičiu paskirtas Tatjanos komiteto įgaliotiniais Mažosios Lietuvos belaisviams šelpti Simbirske ir kituose Pavolgio miestuose. 1917 metų rudenį paskirtas tarp kitų dvidešimties patikimų asmenų įgaliotiniu Biržų ir Joniškėlio apskrityse kviesti atstovus Vilniaus Konferencijai, kurioje ir pats dalyvavo. Tuo metu A.Šernas jau buvo žinomas kaip Lietuvos patriotas ir kaip Bažnyčiai atsidavęs sūnus. Kartu su kitais dirbo, tiesiant kelią Lietuvos Nepriklausomybei. A.Šerno pasiūlytas žodis "nepriklausomybė" buvo Konferencijos priimtas ir iki šiol tebevartojamas. Su broliu Jokūbu Šernu, 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataru, nuoširdžiai dirbo Lietuvai.

Dvasininko pareigas Jam teko eiti šiose parapijose: Vilniaus, Švobiškio, Papilio, Seirijų, Kauno, N.Radviliškio, Biržų. Nuo 1942 metų A.Šernas - vyriausias Ev. reformatų Bažnyčios Lietuvoje dvasininkas - Generalinis Superintendentas (išrinktas 1942m. birželio 25d. Sinodo Biržuose - "V.r.ž." inf.).

Kunigaudamas ne tik daug dirbo, bet ir skaitė, didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbai. 1927 metais liepos 29 dieną įsigijo Lietuvos respublikos švietimo ministerijos pažymėjimą, kuris pripažino A.Šernui aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą. Teisę mokyti aukštesnėje mokykloje tikybą, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų, istorijos, geografijos, matematikos, fizikos ir gamtos mokslų bei teisę gauti atlyginimą normomis, mokomomis asmenims baigusiems aukštąjį mokslą. Būdamas dvasininku Jis mokytojavo N.Radviliškio progimnazijoje, Biržų gimnazijoje, kur dėstė lotynų kalbą, matematiką ir kitus dalykus.

Nuo 1929 metų pradėjo literatūrinį darbą. 1936 metais išleistas Jo sulietuvintas Heidelbergo katekizmas. Laisvalaikiu grynino Giesmyno kalbą, vertė giesmes iš svetimų kalbų. 1938 metais pasirodė maža knygelė "Karys evangelikas", kurią sudarė 114 giesmių. Pratarmę giesmynėliui parašė kun. H.D.Sroka, Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios superintendentas, kun. A.Gelžinis, Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios senjoras, prof. dr. kun.P.Jakubėnas, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios gen.superintendentas. 1939m. gegužės 28d. laikraštyje "Lietuvos evangelikų kelias" Nr.13 A.Juozaitis rašė: "Dabar ir mums, evangelikams,netektų rausti prieš katalikus mus kaltinančius, jog nesugebame pasirūpinti mums tinkamu šiems laikams giesmynu. Ši mažą, bet labai naudingą giesmynėlį mums padovanojo kariuomenės evangelikų kapelionas kun.A.Šernas taip tinkamu laiku, kada nėra paruoštas ir išleistas didysis evangelikų lietuviškas giesmynas... " Šis patogus giesmynėlis mūsų dienomis nedaugeliui žinomas arba pamirštas.

1964 metų žurnale "Mūsų Sparnai" Nr.17 superintendentas kun. Stasys Neimanas straipsnyje "Lietuvos evangelikų reformatų giesmynai" nemažai vietos skyrė ir A.Šerno darbui: "Kylant lietuvių dvasinei kultūrai buvo ištobulinta, nuo svetimybių išvalyta ir bendrinė lietuvių kalba. Sąryšy su tuo buvo labai jaučiamas giesmyno kalbos atsilikimas. Lietuvos ev. reformatai, stovėdami visų sričių pažangumo avangarde, to pakęsti negali ir tuo mūsų Bažnyčios vadovybė labai susirūpino. Biržų Sinoduose, svarstant neatidėliotiną naujos giesmyno laidos reikalą, kun.A.Šernas pasisakė, kad jis jau turįs nemažai perdirbtų, suposmuotų giesmių. Tad Sinodas prašydamas ir pavedė kun.A.Šernui parengti naują giesmyno laidą." A.Šernui dirbant kartu su ev. liuteronų komisija iškildavo nuomonių skirtumai, kuriuos tekdavo spręsti kompromiso keliu. Dėl susidariusių sunkumų darbas užsitęsė iki II pasaulinio karo. Suredaguoto ir paruošto spaudai Giesmyno atspausdinimui vėl atsirado įvairių kliūčių. Tačiau jos buvo nugalėtos (biržietiškais lašiniais - "V.r.ž." inf.) ir aštuntoji ev. reformatų giesmyno laida "Šerno giesmynas" 639 puslapių su 388 giesmėmis ir maldomis 1942 metais išvydo šviesą. Giesmyne yra tilpusios ir kelios paties autoriaus sukurtos giesmės, pvz. 52, 103, 126, 148 ir kt. Šis Giesmynas iki šiol naudojamas ev. reformatų bažnyčiose Lietuvoje.

Žiaurių ir skaudžių karo bei pokario metų paliesti žmonės mažiau dėmesio kreipė į gryną, skambią Giesmyno kalbą, maldaknygės turinį, kuris įnešė šilumos broliškam reformatų ir liuteronų Bažnyčių bendravimui. Milijonai kenčiančių keikė karą, bet gyvenimas ėjo savo keliu.

Sudegė beveik visas N.Radviliškis, sudegė ir klebonija. Sudegė viskas, kas joje buvo: knygos, rankraščiai, pradėti Biblijos vertimai iš hebrajų kalbos ir kt. Teko viską pradėti iš naujo. Pasiskolinęs pinigų pasistatė nedidelį namelį, žmona prisodino uogų, vyšnių, obelų. Nusipirko ožkutę. Įsikūrė visa šeimynėlė: žmona Zuzana, karo išblaškytų tėvų Jam patikėta Nijolė - Kristina, kurią vėliau įsidukrino.

Kunigaudamas rūpinosi bažnyčia. Laimėjo - valdžia sudėjo išdaužytus bažnyčios langus. Pats su dalgiu nušienaudavo šventorių. Kai vargonininkė nebeturėdama iš ko pragyventi išvyko, pats vargonėliais grodavo per pamaldas.

Visus 52 kunigavimo metus savo pareigas atlikdavo sąžiningai, visus savo gabumus ir talentą panaudodamas ev. reformatų tikėjimui.

Laikas bėgo, daug kas keitėsi. Nuolatinė ateistinė propaganda pavertė kunigus pagrindiniu žmonių priešu, kurie tik ir galvoja, kaip kuo daugiau pinigų iš žmonių išplėšti. Kalendas uždraudė, krikštui, sutuoktuvėms, laidotuvėms vis rečiau prireikdavo kunigo. Į bažnyčią ateidavo vis mažiau ir mažiau žmonių, ir tie vis senesni. Bažnyčios mokesčiai, kaip toje pasakoje, vis didėjo ir didėjo. Grėsė bažnyčios suvisuomeninimas. Stiprūs ūkininkai, rėmę bažnyčią, ištremti. Likusieji kaip galėdami stengėsi.

Sušlubavo sveikata. Nusiuntė į Vilnių išsitirti. Daktarai diagnozę išrašė lotynų kalba, kad ligonis nesuprastų. Nežinojo, kad šią kalbą Jis gimnazijoje dėstė. Plaučių vėžys, operuoti per vėlu.

Sugrįžus iš Vilniaus, 1964 metų rugpjūčio 16 dienos "Tiesos" laikraštyje buvo paskelbtas viešas atsisakymas Bažnyčios ir kunigo pareigų. Šis žingsnis nustebino visus. Visą bažnyčios turtą ir pareigas perdavė Biržų kunigui P.Jašinskui. N.Radviliškio bažnyčia perėjo Biržų parapijos žinion.

Tų pačių metų šaltą lapkričio sekmadienį sėdėjau prie pagalvėmis apramstyto, pusiau sėdinčio lovoje ligonio. Po Jo atsisakymo susitikome pirmą kartą. Kalbėjomės, bet aš mačiau, kaip Jis visomis jėgomis stengiasi nugalėti nuovargį. Staiga pro langą pamačiau takeliu nuo bažnyčios atskubantį kun.P.Jašinską, tądien N.Radviliškyje laikiusį pamaldas. Pasakiau, kas ateina. Ligonis mėgino keltis, bet kun.P.Jašinskas jau buvo prie durų, nepasibeldęs bėgte įbėgo į kambarį, kur gulėjo ligonis ir tuojau, uždėjęs abi rankas Jam ant galvos, ėmė melstis, dėkodamas Dievui už Jo begalinę meilę žmonėms ir Kristaus didįjį pasiaukojimą. Kalbėjo ramiai, nieko aplink save nematydamas. Kai baigėsi laiminimas, ligonis padėkojo, jie apsikabino pasisveikindami. Stovėjau priblokšta reginio. Kunigienė Zuzana Šernienė tuojau pakvietė svečią pietų, atsikėlė ir ligonis. Pietaujant jie kalbėjo apie paprastus dalykus. Jokių priekaištų, jokių pasiaiškinimų.

Dabar, nuo šių įvykių praėjus tiek daug metų, dažnai prisimenu šį momentą: susitiko kolegos pasikeitus aplinkybėms, tačiau neteisė, nepriekaištavo. Juk gyvenimo keliai labai sudėtingi, o ir Dievo planai žmonėms nežinomi. Nepraėjus nė porai mėnesių nuo to įvykio, 1965 metų sausio 6 dieną A.Šerno pavargusi širdis nustojo plakusi, Jis amžinam poilsiui atsigulė šalia savo brolių. Ten vėliau palaidojo ir Jo žmoną Zuzaną.

Našlę Z.Šernienę laikas nuo laiko aplankydavo, iki jų pačių negalios, kunigai P.Jašinskas, M.Frankas, atveždavo iš Biržų "kiškio pyrago", dujinę plytelę paremontuodavo ar šiaip pasikalbėdavo.

Perspausdinta autorei E.Dagienei leidus