Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Pranešimas Sinodui. 2007 m. birželis
Mittwoch, den 18. November 2009 um 22:57 Uhr
There are no translations available.

Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento metinis pranešimas Sinodui

Dvasininkų tarnystė. Per prabėgusius sinodinius metus šioje srityje esminių permainų nebuvo ir padėtis išlieka panaši kaip 2005-2006 sinodiniais metais. Pernai eiliniame Sinodo suvažiavime buvo atkreiptas dėmesys į dvasininkų trūkumą, tačiau nebuvo surasta naujų veiksmingų priemonių šį trūkumą greitai likviduoti. Lieka senas, jau išbandytas kelias - melsti, kad Viešpats siųstų daugiau darbininkų į savo vynuogyną ir nuosekliai dirbti. Kaip ir visos problemos ji yra išsprendžiama, visos Bažnyčios nariams sutelkus jėgas. Pradedant nuo Sinodo priimamų sprendimų, paruošiant teisinius pagrindus ir baigiant eiliniais parapijiečiais, kurie sąmoningai aukoja savo išteklius ar laiką dvasininkų išlaikymui. Dvasinių darbininkų pašaukimui labai svarbu kaip mes vertiname Dievo Žodžio tarnus, patį pašaukimą. Dvasininkai savo tarnyste tą pagarbą patys įgyja. Ji taip pat augs, kuomet tikintieji labiau susipažins su dvasininko kasdieniniu darbu, jo tarnystės iššūkiais, vargais ir džiaugsmais.

Dvasinės tarnystės problemos, paminėtos prieš metus mano pranešime Sinodui, išlieka ir šiemet. Jų čia nebekartosiu, kviečiu dar kartą jį paskaityti („Apžvalga" Nr.9, p.6). Atkreipsiu dėmesį į tai, kas naujo.

Galime pasidžiaugti nepalyginamai geresnėmis su ankstesnėmis gyvenimo ir tarnystės sąlygos dvasininkams Biržuose. Įrengtas darbo kabinetas ir darbo vieta šiltose patalpose raštinėje, parapijos namuose. Geras internetinis ryšys, nešiojami tarnybiniai kompiuteriai, tarnybiniai mobilus telefonai. Dvasininkai tarnybines išlaidas atsiskaito limitinėmis Sinodo kortelėmis. Pagaliau - visiškai atskirtas dvasininko asmeninis ir šeimos išlaikymas nuo tarnybinių pinigų. Geresnės sąlygos ne tik dvasininkams, bet ir kitiems tarnautojams Bažnyčioje. Tokios pat darbo sąlygos sudarytos - Sinodo buhalterei, kancleriui. Jau pradėtos rinkti aukos geroms buitinėms sąlygom dvasininkui sukurti Nemunėlio Radviliškio parapijoje, pradėti remontuoti kleboniją, kur būtų įrengta darbo vieta ir butas dvasininkui. Manau, kad tokia atoki mūsų parapija sulaukė tokio dėmesio pelnytai. Čia yra tradicinė vaikų stovyklų vieta, labai patraukli ir kitiems bažnytiniams seminarams ir stovykloms. Ypač vasaros metu. Pro šį mestelį jau eina vandens turizmo takas, sąlyginai nedidelis atstumas nuo Latvijos sostinės Rygos, taip pat suteikia šiai parapijai tam tikrus privalumus. Manyčiau, kad panašiai turi būti artimiausiu metu kuriamos geros tarnystės sąlygos Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir Kauno parapijose. Suprantama, tuomet turi būti planuojamos dvasininkų misijos pastoviam gyvenimui, prie parapijos.

Per šiuos metus buvo nuveikta dvasininkų socialinių garantijų ir senatvės pensijos srityje. Sulaukta paramos dvasininkų pensijų fondui iš Pasaulinio reformatų aljanso (WARC), padidintas pensijinis kapitalas. Iš savo pusės dvasininkai jau moka 15% nuo savo išlaikymo senatvės pensijai. Tiesa, iš jų 5% yra kas mėnesį atskaičiuojami emeritui seniorui kun. Petrui Čiapui paremti. Suprantama, kad ateityje dvasininkų pensijų fondui mokestis turėtų didėti iki 25% ar daugiau. („Sodros" įmokos šio metu yra 34%). Šiuo metu, apytikriai paskaičiavus, dvasininko išlaikymui skiriama suma panaši į vidutini darbo atlyginimą Lietuvoje. Turint omenyje, kad dvasininkai dirba ištisą savaitę ir ypač švenčių dienomis, tvirtai galime teigti, kad finansinės motyvacijos dvasininko pašaukimui nėra. Gal būt priešingai, tai gali būti viena iš neigiamų priežasčių dvasinio darbo perspektyvoje. Realus pavojus, kad dvasinė tarnystėje esantis asmuo turės pasitikėti savo sutuoktinio didesne alga kitame darbe. Taip dvasinėje tarnystėje būsime pajėgus įdarbinti daugiausia moteris, nes Lietuvoje vyrai dar gal sutiktų išlaikyti savo žmoną, kaip turinčią mėgimą hobį namų šeimininkę. Arba moteris sutiktų būti vyro išlaikoma. Vargu ar mūsų visuomenėje moteris norėtų išlaikyti neuždirbantį, bet labai kitur užimtą savo vyrą? Taip pat ar vyrą toks išlaikymas tenkintų? Drįstu padaryti išvadą, kad vyrai ir moterys, norintys savo šeimas išlaikyti patys, rinksis tuos darbus, kurie labiau apmokami. Nieko gera, jei Bažnyčioje mes dvasininkui galime pasiūlyti antraeilininko pareigas. Bažnyčios augimui nematau jokios perspektyvos, jeigu parapijoje nėra bent vieno pirmaeilėse pareigose tarnaujančio dvasininko. Norėčiau atkreipti Sinodo dėmesį į tai, kad dvasininkai Sinodo sąskaiton jau ne pirmus metus moka 10% t.y. dešimtinę nuo savo išlaikymo. Tikiuosi, kad tai yra ne tik finansinis įnašas Bažnyčios misijai. Tai yra dvasinė tarnystė, mokinant tikinčiuosius atsakingai priimti Dievo mokymą apie aukojimą ir prisiimti konkrečią atsakomybę sprendžiant Bažnyčios gyvenimo klausimus. Kam daug duota, iš to ir daug reikalaujama. Ir atvirkščiai, kas daug duoda, gali ir tiek pat reikalauti.

Dvasininkų perspektyva. Kuratoriaus dr. Arūno Baublio kvietimu turėjau gražių galimybių apsilankyti Klaipėdos universitete, pabendrauti su studentais, dėstytojais. Pernai rugsėjo pirmą dieną buvau susitikęs su dieninio pirmo kurso studentais. Pristačiau mūsų Bažnyčios tarnystę , pakviečiau juos atlikti praktiką mūsų Bažnyčioje. Po kelių apsilankymo universitete susidarė įspūdis, kad teologijos studentų dauguma nėra motyvuoti darbu Bažnyčioje, o teologinės studijos suteikia bakalauro laipsnį. Po bakalauro baigimo paprastai siekiama baigti kitas specialybes, savo pragyvenimo nesiejant su Bažnyčia. Dauguma studentų tikėjimo išpažinimas neaiškus, mažai evangelikų išpažinimo studentų. Iš vienos pusės, labai džiugu, kad didžia dalimi išlaikoma evangeliškosios teologijos katedra iš valstybės lėšų ir mes galime ruošti lietuvių kalba kandidatus į dvasininkus. Iš kitos pusės baugu, kad pasikeitus politinėms aplinkybėms valdžia gali nutarti uždaryti katedrą motyvuojant tuo, kad ji neturi kaip tokia perspektyvos. Mačiau, kad katedra tikrai turi sukaupusi turtingą evangeliškos teologijos biblioteką, turi jaunų ir perspektyvių dėstytojų. Manyčiau, kad laikas kelti klausimą ne „kodėl trūksta evangelikų dvasininkų?", bet „ką daryti, kad mūsų tikintieji imtų vertinti teologines studijas? Kaip ugdyti teologiškai mąstančius parapijiečius?".

Prieš metus su džiaugsmu sutikome Klaipėdos universiteto, evangeliškos teologijos katedros bakalauro Ervino Koršunovo norą po dešimties metų pertraukos vėl sugrįžti į Dievo Žodžio tarnystę. Jis buvo kviečiamas į dvasininkų sesijas, aktyviai įvedamas į dvasinės tarnystės „virtuvę". Vilniaus prapijos klebonas kun. Tomas Šernas labai džiaugėsi Ervino teikiama pagalba, pradėta tarnystės praktika. Visi nuoširdžiai vilėmės jau artimiausiu metu turėti dar vieną ordinuotą dvasininką. Deja, gyvenimo realybė, beveik metų praktika atskleidė rimtas priežastis, dėl kurių šioms viltims nebuvo lemta bent artimiausiu metu išsipildyti. Šių priežasčių nevardinsiu, nes jos didele dalimi yra asmeniškos. Taip pat yra objektyvių priežasčių, kurios akivaizdžiai pasireiškia Ervino Koršunovo jau viešai skelbiamose teologinėse nuostatose. Ervino Koršunovo patarnavimo Dievo Žodžiu buvo atsisakyta. Manau, kad tiek jam, tiek visiems Sinodo dvasininkams tai buvo pamokanti ir skaudi nusivylimo patirtis, tačiau, mes tikime, jog „Dievą mylintiems viskas į gerą išeina".

Labai džiaugiuosi lekt. Raimondo Stankevičiaus Dievo Žodžio tarnyste. Kėdainių parapijos rekomendacija, Dvasininkų sesijos rekomendacija ir Konsistorijoje išlaikyti dvasininkui privalomi egzaminai yra natūrali Raimondo pašaukimo į dvasininkus pasekmė. Esu įsitikinęs, kad jo asmenyje Bažnyčia turi jau gerą, gyvenime ir tarnystėje išmėgintą Dievo Žodžio tarną. Tikiu, kad mums Sinodo suvažiavimo metu liks tik iškilmingoji pašaukimo dalis - jo ordinaciją į diakonus. Tai leistų paskirti jam pilną išlaikymą iš Sinodo dvasininkų fondo ir skirti misiją į labiausiai šiuo metu reikalingą dvasinio darbininko - Vilniaus parapiją. Manau, kad tai bus tikra parama kun. Tomui Šernui ir tuo pačiu, kunigas Tomas bus pats geriausias dvasinis vadovas pradedančiajam ordinuotam dvasininkui.

Laukiame sugrįžtant diak. Gitanos Gasiūnaitės-Demčenko į Lietuvą šiemet. Per prabėgusius metus diak. Gitana sugebėjo pabaigti prestižines vadybos studijas Prahoje, įgijo didelę darbo patirti pasaulinėje bendrovėje ir gavo jos aukštą darbo pripažinimą. Taip pat labai aktyviai talkino ir pati paruošė dvasinės tarnystės projektus 2008-2009 metams mūsų Bažnyčioje. Kartu su Justu Brazausku savanoriškai redagavo mūsų Bažnyčios internetinį puslapį www.ref.lt . Sveikiname Gitaną ir Eugenijų jau naujoje tėvystės patirtyje ir meldžiu Dievo palaimos jų mažyliui ir mūsų Bažnyčios mažajai atžalėlei. Suprantama, kad aktyvios tarnystės mūsų parapijose, mažiausiai per ateinančius metus diak. Gitanai neplanuojame.

Diak. Tomas Sakas tęsia studijas Vokietijoje. Dėl sudėtingos vokiškų studijų sistemos jam nepavyko šiemet šių studijų baigti. Tikimės, kad kitų metų pradžioje jis jau grįš diplomuotu magistro laipsnio teologu ir kitų metų eilinio Sinodo suvažiavimo metu galėsime skirti misiją, ordinuoti į Dievo Žodžio ministrus.

Taip pat noriu pasveikinti kun. Kęstutį Daugirdą jau parašiusi daktarinį darbą ir šiomis dienomis jį besiginantį. Apgailestauju, kad dėl baigiamojo egzamino jis turėjo atsisakyti jau suplanuotos kelionės į Sinodą. Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad mes išlaikome tamprų ryšį ir nepaisant atstumo, rūpesčių ir darbų naštos savo kraštuose, visuomet esame kartu evangelikų reformatų reikaluose Lietuvoje. Visuomet jaučiau kun. Kęstučio paramą ir pastiprinimą. Dėkoju už ilgus telefoninius dvasinius ir akademinius pokalbius. Labai norėčiau, kad būtų sudarytos sąlygos jo tarnystei Lietuvoje. Taip pat matau, kad jas sudaryti nepakanka tik vieno ar grupelės pasišventusių žmonių gerų norų. Tikiuosi, kad per ateinančius metus mums visiems dar bus progos kartu aptarti kun. Kęstučio Daugirdo dvasinės tarnystės perspektyvas Lietuvoje ir jas pristatyti kitų metų eiliniams Sinodo suvažiavimui. Labai džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad po daugiau kaip 50 metų mes turėsime mūsų kunigą, teologą su mokslų daktaro laipsniu.

Vizitacijos. Per pastaruosius trejus mano tarnystės generalinio superintendento pareigose metus nekartą lankiausi Panevėžyje. Taip pat nemažai laiko praleidau bendraudamas raštu ar žodžiu su Panevėžio evangelikais reformatais ir juos aptarnaujančiu dvasininku Juliumi Norvila. Apie tai daugiau aprašyta Panevėžio vizitacijos rašte. Čia norėčiau pasidžiaugti, kad žingsnelis, po žingsnelio judame augindami pasitikėjimą vieni kitais. Konsistorijos kvietimas 1988 metais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje ordinuotą kunigą-diakoną Julių Norvilą kviesti bendradarbiauti ne Sinodo dvasininko teisėmis dvasinėje tarnystėje Panevėžyje, yra atsakas ir į pernai metais Sinodo išreikštą susirūpinimą dėl dvasininkų stokos. Taip pat generalinio superintendento, Konsistorijos, Panevėžio evangelikų reformatų parapijos vyresniųjų, eilinių parapijiečių ir paties Juliaus Norvilos nuoseklaus dvasinio darbo bei pasitikėjimo Viešpaties pašaukimu rezultatas.

Bažnyčios konsolidacija. Viena aktualiausių ir skaudžiausių temų. Pernai metų pranešime minėjau apie juridinį Bažnyčios sutelkimo kelią. Teisiniu keliu buvo atgauti ir parapijų kompetentingoms vadovybėms perduoti juridinio asmens pažymėjimai Kėdainiuose, Biržuose ir Nemunėlio Radviliškyje. Dėl Kėdainių juridinio pažymėjimo A.Kvedaravičius padavė skundą teismui, neva pažymėjimas buvo išduotas parapijos atstovui neteisėtai. Procesas Kauno administraciniame teisme užsitęsė, kuomet bylos eiga pakrypo A.Kvedaravičiui nepalankia kryptimi. Jo advokatai kaip išmanydami bylą vilkino, jis pats neatvykinėjo į teismo posėdžius, teikė prašymus juos atidėti. Po ilgo proceso Kauno administraciniame teisme nepagrįstas skundas buvo atmestas. A.Kvedaravičius apskundė teismo nutartį Vyriausiajam Administraciniam Teismui. Atėjus šio teismo posėdžiui A.Kvedaravičiaus advokatas ėmė reikalauti teisėjo nušalinimo ir taip siekė dar vilkinti byla net Vyriausiajame teisme. Balandžio 24 dieną Vyriausiojo teismo sprendimu byla dėl Kėdainių parapijos pažymėjimo buvo pabaigta ir A.Kvedaravičiaus pastangos išlaikyti pasigrobtus Kėdainių parapijos dokumentus žlugo visiškai. Lygiai tuo pačiu metu, kai prasidėjo teismas dėl Kėdainių A.Kvedaravičius padavė Lietuvos generalinei prokuratūrai pareiškimą, kuriame apkaltino Kėdainių parapijos seniūnų Valdybos pirmininkę Dalią Mikšinę bei kitus tikinčiuosius ne tik Kėdainiuose bet ir Biržuose. Prokuratūra šių skundų pagrindu pradėjo dvi baudžiamąsias bylas Kėdainiuose ir Biržuose. Tyrimas Kėdainiuose buvo nutrauktas 2006 metų rugpjūčio mėnesį, vėl A.Kvedaravičiaus prašymu atnaujintas antrą kartą ir 2006. 09. 15 nutraukta galutinai. Panašiai ir Biržuose tyrimas buvo nutrauktas 2007 metų pradžioje, tačiau atnaujintas vėl A.Kvedarvičiaus advokato prašymu. Šį kart jis išreiškė nepasitikėjimą Biržų prokuratūra. Tyrimas buvo atnaujintas ir 2007 04 27 perkeltas į Rokiškio prokuratūra. Kol kas dar jis nėra baigtas, bet tikimės, kad artimiausiu metu bus nutrauktas kaip ir prieš tai vykę tyrimai. Išvada: A.Kvedaravičius kaip įmanydamas kuria šmeižiamus dokumentus- skundus prieš savo tikėjimo brolius ir seseris- evangelikus reformatus. Tuo vargina dvasininkus, parapijos vyresniuosius, kurie ne tik turi gaišti laiką, bet ir patirti iki šiol nepažįstamą bendravimą su prokurorais ar jų padėjėjais. Tuo, manau, sąmoningai kuria neigiamą apskritai evangelikų reformatų kaip „konfliktuojančių tarpusavyje" įvaizdį valstybinėse institucijose ir visuomenėje. Ne kartą esu gavęs priekaištų, kad negražu Bažnyčios žmonėms teismuose bylinėtis. Sunku paaiškinti, kad tų visų negražių šmeižtų ir teismų iniciatorius yra vienas ir tas pats asmuo! Ar iš tiesų mes turėtume nesirodyti teismuose, slapstytis ir vengti duoti parodymus prokurorams? Kas taip kalba, manau, nėra gyvenime patyręs, ką reiškia būti šmeižiamam ir apskritai nesuvokia krikščioniškos atsakomybės kovoje su sukčiais ir lupikautojais. Asmeniškai dalyvavau duodant parodymus visuose apklausose bei teismuose. Parodymus davė parapijiečiai iš Biržų ir Kėdainių, šių parapijų banko sąskaitos buvo patikrintos prokuratūros darbuotojų. Visur, Kėdainiuose, Biržuose ir Rokiškyje patyriau tyrėjų taktišką, mandagų elgesį. Esu įsitikinęs, kad šių visų tyrimų eigoje profesionalūs teisininkai tyrėjai puikiai suvokė, koks neapsakomas kirminas graužia mūsų Bažnyčią ir kas yra tas skundų autorius. Apibendrinant aukščiau paminėtus teismus bei prokuratūrų tyrimus, pradėtus vieno ir to paties asmens, pasakysiu, kad buvo apginta parapijų teisė turėti savo juridinius dokumentus. Šia teise, manau, pasinaudos ateityje visos mūsų parapijos. Įgijome patirties, kurioje mus pastiprina Viešpats šventojo Rašto žodžiais: „ Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami pranašai". Taip pat suprantu, kad einame teisiniu ir teisingu keliu. Neturime sėdėti vietoje, bet dirbti toliau liudyti tiesą ir teisinėmis priemonėmis atgauti tai, kas yra ne pono A. Kvedavičiaus ir jo kolegų, bet parapijų ir Sinodo nuosavybė - Bažnyčiai priklausančius juridinius dokumentus.

Per 2006-2007 metus buvo, kiek tai buvo įmanoma, išbandytas kitas kelias- dar viena galimybė susėdus už stalo, tarpininkaujant tretiesiems asmenims ieškoti dvasinio, konfesinio pagrindo ir sutarimu sujungti jėgas bendrai tarnystei. Tokia galimybė, dėja, tariamai vėl atsirado, kuomet A.Kvedaravičius į mūsų Bažnyčios konfliktą įtraukė politikos atstovus. Teisingumo ministerijai, po atlikto tyrimo patvirtinus esamą Biržų prapijos vadovybę, A.Kvedaravičius kreipėsi į ministrą Bužinską išreikšdamas pasipiktinimą. Ministras patarė jam kreiptis į teismą, jei jis turi pretenzijų ministerijos darbui. Jau matydamas nepalankią situaciją dėl Kėdainių teisme, A.Kvedavičius į teismą nebesikreipė. Tačiau, tik pasirodžius naujam Teisingumo ministrui Baguškai, jis iškart vėl prisistatė. Ministras Baguška pakvietė abi puses prie savo stalo pokalbiui. Iš primojo pokalbio supratome, kad A.Kvedaravičius iš tiesų nuveikė didelį agitacinį darbą Seime ir pasistengė politikų tarpe rasti sau advokatų- visiškai svetimų mūsų konfesijai politikų. Ministras, jausdamas spaudimą iš politikų, buvo pakvietęs antrą kart į susitikimą prie bendro stalo. Šį kart A.Kvedaravičius pasirodė lydimas garsaus advokato Stungio. Šioje situacijoje nusprendžiau kreiptis pagalbos, kviestis tarpininkauti ne politikus, bet broliškos Bažnyčios dvasinį autoritetą Liuteronų Bažnyčios Vyskupą Mindaugą Sabutį. Tikėjausi, kad dialogas, pradėtas bendromis pamaldomis, iš vienos pusės atskleistų dvasinius interesus bei jų vedamus Bažnyčios vienybės sekėjus. Vyskupas M.Sabutis sutiko ir pakvietė A.Kvedaravičių tokiam dialogui. Trečiajame susitikime, 2007 metų vasario 7 dieną pas ministrą Bagušką, dalyvavo ir vyskupas. Jame A.Kvedaravičius buvo paklaustas ar atsilieps į šį kvietimą. Tuo metu jis atsakė, kad „turys pasitarti su Konsistorija". Iki šiol jokio atsakymo nesulaukta. Išvada. A.Kvedaravičius bandė į mūsų Bažnyčios problemų sprendimą įtraukti valstybės politikus. Teisingumo ministro Baguškos iniciatyva atsirado galimybė tarpininkaujant autoritetingiems tarpininkams ieškoti galimybės bažnytinės konsolidacijos klausimą spręsti sutarimu. Tačiau, eilinį kart buvo įsitikinta, kad joks tarpininkavimas nereikalingas nenorinčiam susitarti. Šiemet galiu dar tvirčiau pasakyti, kad pastarasis kelias išbandytas. Lieka paskutinis bent kiek veiksmingas - teisinis.

Priešingai aukščiau aprašytiems įvykiams galiu pasidžiaugti minėtų 3 metų dialogu su Panevėžio parapija, jos vyresniaisiais ir kun.diak. J.Norvila. Tai pavyzdys, kaip žingsnelis po žingsnelio eidami, dirbdami ir išpildydami prisiimtus įsipareigojimus, gerbdami vieni kitus, galime pasiekti bažnytinės vienybės vaisių. Nesakau, kad jau viskas atlikta. Tačiau, Dievui dėkoju, kad visi gavome geras tikėjimo pamokas bažnytinės vienybės statybos klausimais ir esame „perkelti į aukštesnę klasę". Apskritai, evangelikų reformatų, kaip bažnytinio vieneto konsolidacija yra visuotinis ir nuolatinis dvasinis darbas, tarnavimas. Tai rašydamas remiuosi tarptautine patirtimi iš 2006 metų rugsėjo mėnesį Europos reformatų vadovų suvažiavimo Budapešte Nyderlandų Protestantų Bažnyčios atstovo, teologijos daktaro pasisakymo. Jį perfrazuoju savais žodžiais: „Bažnytinė vienybė- tiek stipri, kiek stiprus mūsų pasitikėjimas ir gebėjimas klausyti ir vykdyti Viešpaties valią. Taip trapi, kaip mes esame pažeidžiami ir į save susikoncentravę žmonės. Tiek trapi, kiek tų žmonių yra ir jų nesuriša atsakomybė bendroje Viešpaties tarnystėje ir šios tarnystės pavelde bei pašaukimas skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją pasauliui."

Evangelikų bendrystė Lietuvoje ir tarptautinė evangelikų reformatų bendrystė. Esame labiausiai į Europos šiaurės rytus nutolusi maža evangelikų reformatų Bažnyčia. Apsupta skaitlingos, bet visuomenėje taip aktyviai nepasireiškiančios Romos katalikų bei mažiau skaitlingos, tačiau margos ir labai aktyvios masės nereligingų žmonių. Šalia mūsų gyvenantys ir Kristų išpažįstantys evangelikai labiau užsidarę savo bažnytėlėse -surinkimuose išgyvena panašius į mūsų gyvenimo teikiamus iššūkius. Praktiškai su jais nepalaikome bendros tarnystės santykių, išskyrus proginius arba per atskirus Bažnyčios narius, bendradarbiaujant bendrose krikščioniškose ar kultūrinėse draugijose. Norėčiau atkreipti Sinodo dėmesį, kad evangeliškos bendruomenės ir bendrijos nėra kažkokie statiški kūnai, judantys erdvėje pagal kažkokius kosminius traukos dėsnius. Mes visi esame veikiami įvairių priežasčių ir keičiamės. Nesakau, kad kinta mūsų konfesija ar tradicijos- kinta mūsų požiūriai į kaimynus. Manau, kad artėja laikas, kuomet evangeliškų išpažinimų krikščionis ims vis labiau bendradarbiauti. Nesusilieti ar prarasti savo tapatybę, bet bendradarbiauti vieni su kitais. Pradės vis labiau vieni kituose pažinti tikėjimo brolius ir seses, tik kituose namuose gyvenančius. Mums jau pažįstami baptistai ir esame patyrę bei toliau patiriame jų pagalbą reformatams Klaipėdoje. Meldžiamės jų maldos namuose. Šiemet mes gavome dovaną iš Lietuvos sėkminininkų - didelę palapinę Giesmių šventei bei Sinodui Biržuose. Šiemet primą kart Vilniuje apsilankiau „Tikėjimo Žodžio" Bažnyčioje ir susipažinau su jos vadovu Giedriumi Saulyčiu. Kun. Tomas Šernas buvo pakviestas į šią bendruomenę pamokslauti. Susidomėjęs skaitau „Ganytoją" bei aplankau internetinį jų puslapį- negaliu pastebėti, kad čia rasčiau teologinių tiesų, kurios prieštarautų evangelikų reformatų išpažinimui. Su mūsų broliais evangelikais liuteronais palaikome šiltus santykius. Turime jau kelias draugijas, kur kartu mūsų tikintieji dirba. Gal būt jau netolimoje ateityje verta pagalvoti ar nebūtų tikslinga pasvarstyti apie jėgų kooperavimą bažnytinės žiniasklaidos srityje? Dėkingas esu už šiltus santykius su vyskupu M.Sabučiu bei jo nuoširdų ir atsakingą dėmesį ir pagalbą mums, mūsų vis dar pergyvenamose bėdose.

Evangelikų parama moralinė, dvasinė ir ekonominė iš užsienio mums išlieka svarbi, didelė pagalba vykdant mūsų pašaukimą šiame krašte. WARC‘o delegacijos apsilankymas 2006 m pabaigoje atvėrė mums naują perspektyvą užmezgant santykius su Prancūzijos reformatais - hugenotais. Buvau pakviestas dalyvauti šios beveik puse milijono tikinčiųjų turinčios Bažnyčios Sinode šių metų gegužės mėnesį. Su apgailestavimu, dėl darbų gausos Lietuvoje, turėjau atsisakyti šio vizito. Vienok, minėtame Sinode, kun. Kęstučio Daugirdo dėka, buvo paskelbtas pranešimas apie mūsų Bažnyčią bei istorinius konfesinius mūsų ryšius. Gautas patvirtinimas, kad šių metų rugsėjo mėnesį, Sinodo jubiliejinėje konferencijoje dalyvaus Prancūzijos reformatų Sinodo delegatas. Taip pat džiaugiuosi intensyvėjančiais ryšiais su Šveicarijos reformatų Bažnyčia. Po apsilankymo Berne 2005 metais, asmeninių susitikimų, tęsiamas bendravimas laiškais, sulaukiame paramos mūsų tarnystėje Lietuvoje. Šveicarijos reformatų dėka, šiemet galime pasiųsti į intensyvius anglų kalbos kursus Klaipėdoje mūsų žmones iš įvairių parapijų. Išlieka tradiciškai tvirti, strateginiai mūsų santykiai su Lippes Bažnyčia ir su Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo Kolegija Amerikoje. Nuolat patiriu jų nuoširdų dėmesį, šilumą ir konkrečią paramą. Šilti santykiai su Švedijos misijos sandoros Bažnyčia. Mezgasi nauja partnerystė su Vengrijos reformatų Bažnyčia, Debreceno distriktu. Į minėtą jubiliejinę konferenciją atvyksta delegacija, kuri pasiliks ilgiau ir vizituos mūsų parapijas. Tikimės, kad po kelerių metų ir mes galėsime išsiųsti grupę parapijiečių apsilankyti ir pamatyti, kaip gyvena Vengrijos reformatai. Labiau reikalingi dėmesio buvę intensyvūs ryšiai su Amerikos presbiterionų Bažnyčia bei Lenkijos reformatais. Atgyja vėl santykiai su reformatais su stipria Frankfurto prie Maino parapija. Iš tiesų, mūsų partnerystės ryšiai plečiasi, tačiau kaip jie bus gilūs, priklauso, kas ir kaip kuruos šios ryšius. Reikalingi savanoriai Sinodo tarptautiniams ryšiams kuruoti.

Radikaliosios misijos. Su nerimu žvelgiu į 1993 metais Rygoje pradėjusią veikti angliškai kalbančią radikaliųjų reformatų misiją. Savo kadencijos metu turėjau galimybę trumpai kelis kartus susitikti su Rygoje veikiančios šios naujos reformatų misijos įkurtos latviškos parapijos Rygoje vadovu kun. A. Sauka. Taip pat esu gavęs žinių apie neakivaizdžiai veikiančia Rygoje Baltijos reformatų seminarija. Ji neturi savo patalpų, reikalui esant trumpam išsinuomoja iš liuteronų Rygos senamiestyje esančias senosios reformatų bažnyčios patalpas. Šios seminarijos dvasiniai kuratoriai- yra Westminsterio seminarijos Amerikoje vadovai. Pastaroji yra remiama atskilusių apie 1930 metus nuo mūsų partnerinės Bažnyčios „ortodoksų presbiterionų" (reformatų) Amerikoje. Suprantama, kad mūsų Bažnyčios skaldytojai labai greit randa kalba Rygoje prisistatydami „Lietuvos reformatais ortodoksais", tuo pačiu mūsų vardas vėl gi šmeižiamas, esame vadindami „protestantais liberalais". Jau dabar iš panašios terminologijos vartojimo galima atpažinti kur ir kokius „reformatiškus mokslus" praeina suspenduoti katalikų kunigai, tarnaujantys pas „vyskupą" A. Kvedaravičių. Nerimą, man kelia tai, kad šioje Baltijos pusėje atsiranda netradicinė ir radikali, agresyviai kitų konfesijų atžvilgiu nusiteikusi reformatų mokykla. Jos naudojamas reformatų vardas tiek Latvijos liuteroniškoje aplinkoje, tiek Lietuvos katalikiškoje aplinkoje per laką gali imti dominuoti su neigiamu atspalviu, kurio prasmė bus lipdoma ir mums. Neabejotinai, radikalusis reformatų sparnas veda mūsų išpažinimą į konfesinę izoliaciją ir sektantiškumą. Iš kitos pusės jis gali iššaukti perdėtą liberalistinę srovę. Juk radikalų vienas iš būdingų bruožų yra ne Evangelijos skelbimas, bet siekis atkreipti į save dėmesį. Bijau, kad tokios mokyklos bei radikaliųjų reformatų bendruomenių atsiradimas netoli Lietuvos tradicinių, mūsų nuosaikių reformatų centrų, ateityje gali sukelti daugiau rūpesčių mūsų Bažnyčiai.

Jaunimo ir vaikų tarnystė. Bažnytinės konsolidacijos, ekonominės bazės kūrimo, bažnyčių ir parapijos namų remontai, kiti einamieji darbai taip užgožė mus, kad vienos jaunimo tarnautojų konferencijos metu garsiai turėjau ištarti: „Jaunimo ir vaikų tarnystė- nėra mūsų Bažnyčios prioritetas!" Iš ties yra baugu girdėti tokius žodžius. Bet tiesos pasakymas neturėtų mūsų bauginti, daug blogiau kuomet meluojame patys sau. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimo rūpesčiai nepajėgia užgožti Evangelijos pasėtų grūdelių prieš 10 ar daugiau metų! Jaunimo ir vaikų stovyklose Dievo Žodžiu laistyti vaikai ir jaunimas - jau suaugę jauni žmonės. Turintys gerus išsilavinimus, dirbantys ir save išlaikantys, laisvai kalbantis keliomis užsienio kalbomis, išlavinti tarptautiniuose kursuose ir įgiję darbo grupėse patirties. Svarbiausia- jie pasišventę ir drąsūs stovėti ir kovoti tikėjimo kovą. Jų - ne tūkstančiai ir ne šimtai. Tačiau pakankamai, kad mes galėtume šiandien pasakyti - mūsų Bažnyčia jau dabar turi jaunų ir gabių žmonių, pasišventusių dirbti su jaunimu ir vaikais dvasinį darbą. Grąžinti ir padauginti tai, ką savo laiku gavo. Jie yra reikalingi dvasinio mokymo, Dievo Žodžio gilesnio pažinimo ir jo praktinio pritaikymo šioje tarnystėje. Apskritai pastebiu, kad laikas kuo skubiau skirti mūsų dvasinės tarnystės pajėgas į šią sritį didžiuosiuose miestuose: kuo intensyviau dirbti drauge su jaunais suaugusiais, jaunomis šeimomis. Tai jie - vaikų ir jaunimo dvasinės tarnystės kariai priešakinėse fronto linijose. Kita strateginė kryptis ir jai reikia pasiruošimo: natūraliai, palaipsniui šiuos žmones įtraukti į įvairaus lygio bažnytinės savivaldos lygius: nuo parapijų komisijų, valdybų ir tarybų iki Sinodo komisijų ir Konsistorijos. Jau tapo įprasta, kad Sinodo darbe, sekretoriate jie talkina kasmet. Jų darbas taip natūralus, kad sunku jį ir pastebėti. Baigdamas ši pranešimą noriu pastebėti, kad nepaisant visų problemų į bažnytinį gyvenimą įsitvirtina naujoji karta ir po truputį „sugrįžta" vidurinioji karta- „pagyvenęs jaunimas". Tie, kuriems pensija „ant nosies arba tik ką prasidėjo". Nuoširdžiai džiaugiuosi patyrusių savo profesijos specialistų ir mokslo daktarų reformatų įsijungimu į aktyvų bažnytinį gyvenimą. Vis daugiau pastebiu solidumo Konsistorijos ir Sinodo posėdžiuose.

Negaliu aprėpti visko viename pranešime. Baigdamas jį noriu visiems ir už visus padėkoti Dievui, su kuriais per savo praėjusius kadencijos metus turėjau galimybės bendrauti ir bendradarbiauti: parapijose, Konsistorijoje ir Sinodų suvažiavimuose. Dėkoju už kun. Erhardą Mischę, kuris visuomet, kaip didžios patirties dvasininkas ir misionierius mokėjo suprasti pastiprinti mane šiose sunkiose pareigose, didelę dalį nuo mano pečių nuimdavo savo nematomu Bažnyčiai darbu. Dėkoju Dievui už visų Jūsų nuoširdžią paramą, už pastabas ir atlaidumą mano silpnybėse. Jūsų visų dėka galėjau išgyventi dvasinius pakilimus ir džiaugsmą. Skausmo ir silpnumo valandose suprasti kur mano vieta ir dėl ko turiu tvirtai stovėti tame pašaukime, kuriame iki šiol buvau. Dievas telaimina visus, gyvenančius Kristuje ir tebūnie vienam Dievui garbė, per amžius.


Kun. Rimas Mikalauskas
Generalinis superintendentas

Biržai 2007 m. birželis