Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Pranešimas Sinodui. 2008 m. birželis
Jeudi, 19 Novembre 2009 11:57
There are no translations available.

Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento metinis pranešimas Sinodui

Dvasininkų tarnystė. Per praėjusius sinodinius metus visu tarnystės krūviu dirbo 4 Sinodo išlaikomi reformatų dvasininkai: kun. R.Mikalauskas, kun. T.Šernas, diak. S.Švambarienė, diak. R.Stankevičius. Taip pat 1 reformatų dvasininkas - kun. diak. J.Norvila patarnavo Panevėžyje bei 1 evangelikų liuteronų dvasininkas aptaranavo Šiaulių reformatų parapiją. Du Sinodo dvasininkai: kun. dr. K.Daugirdas ir diak. G.Gasiūnaitė šiuo metu gyvena užsienyje. Vienas dvasininkas yra emeritas kun. sen. P.Čiapas, jau yra silpnas, ant patalo daugiau nei keleri metai, prižiūrimas sūnaus.

Biržai. Kun. R.Mikalauskas aptarnavo Biržų parapiją, kur jam taip pat gerai talkino diak. S.Švambarienė. Diakonė Sigita visiškai pavaduodavo parapijos kleboną, kuomet dėl gen. superintendento pareigų jam tekdavo išvykti į užsienį ar Bažnyčią atstovauti Valstybinėse institucijose. Kun. Mikalauskas administravo taip pat vakuojančias Švobiškio, Kėdainių ir Papilio parapijas.

Švobiškis. Po 2007 metų lapkričio 1 dienos, kuomet Švobiškio parapijiečiai pašalino iš savo bažnyčios įsibrovėlius (buvusį katalikų kunigą R.Šiaučiūną, tarnavusį A.Kvedaravičiui), parapijoje buvusi įtampa dingo. Švobiškiečiai ėmė daugiau vertinti tikėjimo laisvę, parapija bėdoje gerai susitelkė ir padidėjo pamaldų lankomumas bei pagausėjo įvairių patarnavimų. Po ilgokos pertraukos parapijoje vėl įvyko konfirmacija (konfirmuota 11 asmenų).

Kėdainiai. Šioje parapijoje iš esmės administratoriui didesnių vargų nebuvo, pamaldose beveik visada jį pavadavo dvasininkai iš Vilniaus. Parapija turi susitvarkiusi visus juridinius dokumentus, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą.

Papilys. Situacija išlieka sunki, Papilio bažnyčia tebėra P.Mizarienės žinioje, ją palaiko A.Kvedaravičius. Iš parapijos pasitraukus buvusiam katalikų kun. R.Lašiniui (A.Kvedaravičiaus buvo „ordinuotas reformatų diakonu"), matomai, buvo kilęs konfliktas tarp P.Mizarienės ir A.Kvedaravičiaus. Parapijos administratorius buvo pačios P.Mizarienės pakviestas pabendrauti, ieškoti galimybių konsolidacijai, prisijungti prie Sinodo. Susidarė įspūdis apie jos gerą valią bendradarbiauti su Sinodo skirtu dvasininku. Pavasariop, matyt, pasitraukus Artūrui Zablackui iš A.Kvedaravičiaus Kolegijos prezidento pareigų, o A.Kvedaravičiui kas sekmadienį intensyviai lankant Papilį, vidinis jų konfliktas pasibaigė. Administratorius pamaldų šioje parapijoje atskirai neorganizavo dėl tarnystės krūvio kitur bei siekiant susitarimo pamaldas laikyti bažnyčioje. Situacijai paaiškėjus vėl atsinaujina poreikis pamaldoms rasti neutralią vietą Papilyje. Per sinodinius metus papiliečiai atvykdavo į pamaldas Biržuose, taip pat kviesdavo į patarnavimus. Nuo pernai metų Sinodo suvažiavimo Papilio parapijoje buvo suteikti 7 patarnavimai laidotuvėse. Šiemet paskelbta 10 kapinių švenčių iš kurių jau įvyko 3 kapinių šventės (Gajūnuose, Žvirbliuose bei Raščiūnuose) jose dalyvavo nemažai tikinčiųjų (iš viso buvo 37 paminėjimai, surinkta virš pusantro tūkstančio litų aukų).

Vilnius. Parapijos klebonas kun. Tomas Šernas ir antrais dvasininkas diak. Raimondas Stankevičius. Pamaldos vyko reguliariai kiekvieną sekmadienį. Šios parapijos oficialiai nevizitavau, tačiau lankydamasis Vilniuje tarnybiniais reikalais, dažniai bendravau su Viliaus parapijiečiais, dvasininkais ir kuratoriais. Čia vyko taip pat Dvasininkų sesijos ir Konsistorijos suvažiavimai. Parapija vis dar išlieka tremtyje, neturi savo patalpų. Tačiau išlaiko gerus santykius su evangelikų liuteronų parapija, meldžiasi jų bažnyčioje, stengiasi nebūti našta kaimynams, prisideda aukomis išlaikant bažnyčią. Džiaugiuosi matydamas, kad diak. Raimodas Stankevičius buvo nuoširdžiai Vilniuje priimtas ir Vilniaus parapija sąžiningai laikėsi savo finansinių įsipareigojimų išlaikant tarnybinį butą. Ieškoma galimybių Vilniuje įsigyti Sinodo vardu tarnybinį butą dvasininkui. Šiemet Vilniuje Sinodo vardu buvo atidaryta banko sąskaita ir parapijos buhalterė Danutė Rita Skeberdinė yra įgaliota ją prižiūrėti, laikyti surinktas parapijos aukas.

Panevėžys. Aptarnavo parapijos administratorius kun. Tomas Šernas ir kun. diak. Julius Norvila. Panevėžio parapijos formaliai nevizitavau, tačiau džiaugiuosi galėjęs ją aplankyti ir dalyvauti kun. diak. Juliaus Norvilos atsisveikinimo su parapija pamaldose šių metų birželio 8 d. Parapijiečiai labai šiltai atsisveikino su dvasininku, kuris sunkiu Bažnyčiai laikotarpiu, apie 10 metų patarnavo parapijai du kartus per mėnesį pamaldose, atvykdamas iš Kauno.
Šiemet Panevėžyje Sinodo vardu buvo atidaryta banko sąskaita ir parapijos buhalterė Lilija Kutraitė yra įgaliotas ją tvarkyti, ten laikyti parapijos surinktas aukas.

Klaipėda. Uostamiesčio parapiją vieną kartą per mėnesį lankė šios parapijos administratorė diak. Sigita Švambarienė. Rudenį į Klaipėdą vėl atvyksta gyventi JAV Presbiterionų Bažnyčios kunigė Jane Holslag, ji ketina vėl dirbti Lietuvos krikščioniškoje kolegijoje ir tuo pačiu, kaip iš anksčiau galėtų patarnauti parapijai Klaipėdoje. Tokia perspektyva yra galima, tikiuosi jai atvykus šį klausimą su ja ir parapija išsiaiškinti ir, esant pozityviam sutarimui, pateikti Konsistorijai apie laikiną dvasininkės misiją. Atkristų nemažos kelionės išlaidos Sinodui bei rūpestis diak. S. Švambarienei. Šiemet Klaipėdos parapijos nevizitavau, lankiausi tik universitete.

Nemunėlio Radviliškis. Parapijos administratorė diak. Sigita Švambarienė vieną kart per mėnesį patarnavo pamaldose bei darbo dienomis tarnavo Medeikių vaikų namuose „Vaiko užuovėja". Nemunėlio Radviliškyje lankiausi ne kartą su tarptautiniais svečiais ar neformaliai bažnytiniais reikalais. Šių metų birželio 01 dieną lankiausi specialia drausmine vizitacija, tirdamas gautą iš parapijos administratoriaus bei 8 parapijiečių pareiškimą. Kartu vizitacijoje dalyvavo kuratoriai Vytautas Variakojis ir Elzė Daginė. Disciplinarinis procesas šiuo metu yra eigoje, bus tęsiamas po Sinodo suvažiavimo, perduotas Konsistorijos lygmeniui. Nemunėlio Radviliškio parapijos vyresniųjų ir GAW bei kitų mūsų tikėjimo brolių ir seserų darbo ir piniginių aukų dėka bažnyčios interjeras naujai išdažytas, sudėti langai. Taip pat visiškai sutvarkytas šventorius, vartai ir teritorija. Pasenę medžiai išpjauti, pasodintos ir gražiai kyla jaunos pušaitės. Jau gauta ženkli parama iš GAW parapijos namams remontuoti. Šį darbą dalinamės su rajono savivaldybei priklausančia vidurine mokykla. Pagal susitarimą be mūsų nuosavybei priklausančių patalpų, jau naudojamų parapijos reikmėms, pagal panauda 25-riems metams, paimta parapijos atsakomybėn naudotis antruoju aukštu, palėpe. Ketiname įrengti butą dvasininkui bei tarnybines patalpas, bazę vasaros jaunimo ir vaikų stovykloms. Parapija yra susitvarkiusi visus juridinius dokumentus, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą.

Šiauliai. Šią mūsų parapiją administruoja evangelikų liuteronų kunigas Romas Pukys. Pamaldos vyksta kiekvieną sekmadienį, kitomis progomis. Evangelikai reformatai meldžiasi kartu su evangelikų liuteronų parapija. Maldos namai miesto centre pažymėti dviem informacinėmis lentomis, iš kurių matyti, kad čia meldžiasi dvi evangelikų bendruomenės: evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų. Šios parapijos oficialiai nevizitavau, tačiau lankiausi joje Dvasininkų sesijos metu, pavasarį, kur buvome šiltai priimti, pavaišinti bažnytėlėje kun. Romo Pukio bei jo žmonos Astos.

Per praėjusios sinodinius metus Sinodo dvasininkai nelaikė pamaldų dvejose istorinėse mūsų parapijose: Salamiestyje ir Kaune.

Salamiestis. Salamiestyje yra likę vos keli evangelikai reformatai, kurių aktyvesnė E. Gudonienė palaiko A.Kvedaraivičiaus atsiskyrimą nuo Sinodo, o Jonas Naktinis visuomet būdavo ištikimas Sinodo dalyvis Biržuose. Bažnytėlės raktus, mano žiniomis, saugo E.Gudonienė. Jokių aktyvių veiksmų dėl šios parapijos per šios metus nesiėmiau.

Kaunas. Eidamas generalinio superintendento pareigas daugiau nei puse metų intensyviai dirbau ieškodamas galimybių pradėti vėl sutelkti išblaškytą Kauno parapiją. Šiuo tikslu, padedamas Vitoldo Dagio, susitikau su Vilniaus M. Römerio universiteto, Kauno fakulteto dekanu dr. S. Greičiumi. Pradėjau žvalgyti galimybes sugrįžti bendruomenei į mūsų istorinę bažnyčią Kaune. Bažnyčia priklauso universitetui, jos pirmame aukšte yra įrengta maitinimo įstaiga, antrame aukšte šeimininkauja A.Kvedaravičius ar jo šalininkai. Susitikimo metu dekanas negalėjo patekti į bažnyčios salę, nes ten buvo A.Kvedaravičiaus žmonių pakeistos spynos. Universiteto vadovybė šiai patalpai buvo atjungusi šildymą bei vandens tiekimą. Dekanui buvo paaiškinta esama bažnytinė evangelikų reformatų situacija. Pradėtas kelias sutarimo būdu nustatyti skirtingą pamaldų laiką. Tikintieji turi teisę laisvai pasirinkti kada ir į kurias pamaldas eiti. Po pirmųjų susitikimų paaiškėjo, kad A.Kvedaravičius taip pat ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas sukliudyti susitarimui. Tokiu būdu kelias prailgėjo, teko susitikti su universiteto atsakinga vadovybe Vilniuje. A.Kvedaravičiaus skundai Seime, matomai, taip pat nebus kliūtis pamaldas pradėti laikyti Kaune Sinodo paskirtam dvasininkui. Atsižvelgiant į pasklidusią žinią bei mūsų brolių ir seserų palaikymą, Dvasininkų sesijoje buvo sutarta, kad Kaunas yra reikalingas intensyvaus ganytojiško darbo, kiekvieno sekmadienio pamaldų ir vietoje gyvenančio dvasininko- klebono. Tokiu būdu rekomenduojame Sinodui tvirtinti kandidato į kunigus Tomo Sako misiją į Kauną. Ir nuo šių metų, kaip tik bus išspręsti formalumai, pamaldas laikyti Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje kiekvieną sekmadienį. Šiuo metu su Kauno parapijiečių pagalba ieškome buto dvasininkui apsigyventi. Jei tokia Dievo valia, tikėtina, kad nuo rudens pamaldos Kauno bažnyčioje bus laikomos kas sekmadienį, atsiras galimybė naudotis patalpomis ir Kauno skyriaus evangelikų reformatų draugijai „Radvila" bei plėsti parapijinę veiklą. Prašau Sinodą palaikyti šį darbą ir skirti dvasininką Kauno evangelikų reformatų parapijai.

Dvasininkų perspektyva. Visuomet bažnyčiai aktualus klausimas dvasininkų ruošimas. Šiuo metu mes neturime teologijos studentų konkrečiai besiruošiančių dvasininko pašaukimui. Studijas Lietuvos krikščioniškoje kolegijoje Klaipėdoje (jose yra ir ev. teologijos kursas) tęsia Simona Butkutė ir Vladas Verkelis. V.Verkelis yra kviečiamas ir porą kartų dvasininkų prižiūrimas praktikavosi pamokslauti Biržų ir Nemunėlio Radviliškio parapijose. Aktyviai dalyvauja Klaipėdoje Miesto angliškai kalbančios protestantiškos parapijos veikloje. Yra parapijiečių iš Klaipėdos ir Vilniaus savo iniciatyva studijuojančių neakivaizdinėse ev. teologijos studijose Klaipėdoje. Biržų parapijoje savo iniciatyva studijas yra pabaigę ir teologijos bakalauro laipsnius yra įgiję Dangelė Vaičekonytė ir kurt. Vytautas Vegys. Dangelę Vaičikonytę trauktų tarnystė bažnyčioje diakonijos srityje, tačiau šiuo metu ši mūsų bažnytinės sritis yra beveik neišvystytą, konkrečių su išlaikymu susijusių pareigų neturime, išskyrus vaikų Medeikiuose ir senelių Nemunėlio Radviliškyje namus. Tačiau ten jau reikalaujama socialiniam darbui būtino išsilavinimo. Parapijose dvasininkai pastebi jaunų žmonių, kurie domisi bažnytiniu gyvenimu, tačiau apie jų pašaukimą tarnystei dar yra labai anksti kalbėti.

Šių metų sausio mėnesį, ekumeninės savaitės metu, evangeliškos teologijos katedros vedėjo kurt. dr. A.Baublio kvietimu, lankiausi Klaipėdos universitete, dalyvavau ekumeninėse pamaldose bei vėliau bendravau su universiteto rektoriumi, dėstytojais.

Diak. Gitana Gasiūnaitė-Demčenko gyvena Prahoje, augina vienerių metų sūnelį Dominiką. Visuomet pagal savo galimybes talkina, padeda, kartu su Justu Brazausku, tvarkyti Bažnyčios internetinį puslapį www.ref.lt 2007 metų sausio 18 d. gavau diak.Gitanos Gasiūnaitės-Demčenko laišką, kuriuo ji iniciavo jos tarnystės Lietuvoje perspektyvas. Buvome susitikę Lietuvoje, nuo to laiko ne vieną kartą šiais klausimais bendravome, tačiau formaliai į jos raštą, kaip ir privalu, iki šiol nesu atsakęs. Viena priežasčių neleidžiančių sugrįžti į Lietuvą yra ta, kad nerandama panašaus geros kvalifikacijos specialisto darbo, kurį šiuo metu turi jos vyras. Faktiškai galima traktuoti, kad Sinodo dvasininkė, diak. Gitana Gasiūnaitė - Demčenko, išlieka ir toliau neapmokamose atostogose dėl neišspręstų diak. Gitanos vyro darbo ir jos tarnystės Lietuvoje klausimų.

Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti kunigą Kęstutį Daugirdą, šiemet apsigynusi teologijos daktaro disertaciją ir šiuo metu dėstytojaujantį Mainzo universitete, Vokietijoje. Tai yra istorinis įvykis, pokaryje turime pirmąjį Sinodo reformatų dvasininką - teologijos daktarą. Jo disertacija apie XVI a. Reformaciją Lietuvoje, jos teologinę mintį bei vieną iškiliausių to meto Lietuvos šviesuolių, mūsų Bažnyčios teologų - Andrių Volaną. Knyga vokiečių kalba turi pasirodyti artimiausiu metu. Džiaugiuosi, kad nepaisant didelio atstumo bei akademinio krūvio universitete kun. dr. Kęstutis Daugirdas išlaiko pastovų ryši su Lietuva. Gegužės pradžioje mano bei Vengrijos reformatų vyriausio vyskupo dr. G. Boelcskei kvietimu jis dalyvavo konferencijoje, skirtoje J.Kalvino atminimui, Debrecene. Visuomet galiu tikėtis ir sulaukiu iš jo pusės tiek dvasinės pagalbos, tiek konsultacijų teologiniais klausimais. Norėčiau atkreipti Sinodo dėmesį, kad per kun. dr. Kęstutį Daugirdą, jo asmenišką dvasinį-akademinį pašaukimą, turime Lietuvos reformatų Bažnyčios darbininką partnerystėje su Vokietijos evangelikais, ruošiant vokiečių teologus. Taigi, esame ne tik paramos gavėjai, bet ir davėjai, partnerine Bažnyčia. Kun. dr. Kęstutis Daugirdas buvo pernai pasiruošęs savo atostogų metu pravesti mūsų dvasininkams teologijos seminarą. Deja, dėl vasaros darbų užimti mūsų dvasininkai negalėjo pasinaudoti šia galimybe. Tikiuosi, kad ateityje dar bus tam progų.

Abiems aukščiau paminėtiems Sinodo dvasininkams iš Sinodo lėšų išlaikymui ar atlikto darbo apmokėjimui per šios metus nebuvo skirta. Visas jų atliktas Bažnyčios tarnystėje darbas buvo jų geros valios auka.

Dvasininko paruošimas ir pašaukimas yra ilgas ir nuoseklus ne tik asmeniškas pašauktojo, bet ir visos reformatų bendruomenės kartu nueitas kelias. Ir tuo keliu neįmanoma sėkmingai keliauti, jei neves Viešpats. Tikiuosi, kad Sinodas laimins Dvasininkų sesijos rekomenduotus bei Konsistorijos egzaminuotus diakonus kunigų tarnystei. Tokiu būdu šiemet turėtume jau 5 visą savo laiką skiriančius tarnystei parapijose Sinodo išlaikomus reformatų kunigus bei 1 liuteronų kunigą Šiauliuose. Mano suvokimu dvasininkų, dirbančių visą savo laiką ir gyvenančių su šeima parapijoje, reiktų: Biržų parapijai - 2, Nemunėlio Radviliškio - 1, Medeikių vaikų namai - 1, Papilio -1 (su galimybe patarnauti Salamiesčio -Kupiškio parapijai), Kauno -1), Panevėžio -1 (su galimybe patarnauti Švobiškio parapijai), Klaipėdos - 1 ir Šiaulių - 1. Taip pat dar 1 dvasininkas generalinio superinitendento pareigose. Jo rezidencija turėtų būti valstybės sostinėje (kur galėtų faktiškai tik talkinti parapijai) arba nedidelėje, pvz. geografiškai patogioje Kėdainių parapijoje. Suprantama, ši vizija yra subjektyvi ir verta diskusijų, tačiau šiandien jau reikalinga žvelgti į ateitį ir planuoti reikalingus darbus. Apibendrinant visoms b8tiniauiosms dvasinės tarnystės vietoms užpildyti reiktų apie 10 pilnų dvasininkų etatų. Tikėtina artimiausiu metu turėsime 5. Trūksta - dar pusės.

Dvasininkų tobulinimosi kursai. Tarnaujantis dvasininkai privalo kasmet kelti savo teologinę kvalifikaciją. Kol kas tam sąlygos nėra palankios. Tačiau, kiekvienas gali rasti laiko studijuoti savarankiškai naujausią teologinę ar su Bažnyčios istorija susijusią literatūrą. Lietuviškai kasmet pasirodo Lietuvos Reformacijos istorikų fundamentalūs darbai. Tik ką dienos šviesą išvydo stambus dr. Dainoros Pociūtės darbas apie ankstyvąją Reformaciją Lietuvoje, reformatorių ryšius su Italija. Sieksiu kitiems metams suruošti trumpą seminarą dvasininkams ir visiems, kurie domisi reformatų teologija. Per ryšius su Nyderlandų reformatų Bažnyčia atsivėrė galimybės dėl vienerių metų specializuotų reformatų teologijos studijų dvasininkams Nyderlandų universitetuose anglų kalba. Perspektyvoje taip pat numatoma anglų kalba įvesti reformatų teologijos kursą Vengrijoje, Debreceno reformatų akademijoje. Gautas pasiūlymas iš Lenkijos reformatų kartu dalyvauti seminare Nyderlanduose šių metų rugsėjo mėnesį. Prancūzų kalba kalbantys kviečiami dalyvauti dvasininkų seminaruose Prancūzijoje, kur veikia dvi reformatų teologijos aukštosios mokyklos Paryžiuje bei pietuose - Montpelje mieste.

Pensijų fondas ir medicininis draudimas. Šiais metais pensijų fondas nebuvo papildytas stambiais įnašais. Tačiau, pastoviai yra daromi įnašai pačių Lietuvoje tarnaujančių dvasininkų nuo jų išlaikymo po 15% (iš jų 5% yra kas mėnesį išmokami emeritui kun. sen. Petrui Čiapui, kuris jau keleri metai yra ligos patale ir artimųjų prižiūrimas). Veikia dvasininkų draudimai valstybinėse kasose. Ruošiamasi padaryti pastovią sutartį, kad nebereikėtų kas metai atnaujinti.

Išlaikymas. Dvasininkų pilnas išlaikymas yra kelis kart didesnis nei valstybės nustatyta minimali mėnesinė alga. Situacija šiuo metu yra patenkinama. Verta nepamiršti, kad vis vien, dvasininko išlaikymui skirta suma kelis kartus ir daugiau yra mažesnė nei kolegų dvasininkų tarnaujančių Vakarų Europoje arba užsienyje dirbančio lietuvio darbininko. Galime pasidžiaugti, kad Bažnyčia savo dvasininkus ir jų tarnystę pajėgi išlaikyti ir net plėsti, o tam reikalas išlieka. Dėl dvasininkų išlaikymo pajėgumo esu dėkingas atsidavusiai pačių dvasininkų tarnystei bei parapijiečiams, kurie suvokia kaip svarbu savo dvasininkams sudaryti geras ekonomines sąlygas šeimai išlaikyti. Gausėja patarnavimų ir per juos surenkamų aukų. Dauguma tikinčiųjų taip pat atsižvelgia į lito nuvertėjimą ir aukoja didesnes sumas proginių patarnavimų (laidotuvių, krikštynų, santuokų, paminėjimų) metu. Priminsiu, kad dvasininkai Sinodo sąskaiton jau ne pirmus metus moka 10% t.y. dešimtinę nuo savo išlaikymo. Tai - ne tik finansinis įnašas Bažnyčios misijai. Tai yra dvasinė tarnystė, atsakingai priimant Dievo mokymą apie aukojimą ir atsakomybę sprendžiant Bažnyčios gyvenimo klausimus: „Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, sako Galybių VIEŠPATS. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima"(Malachijo 3, 10). Viešpaties Žodis neša gražius vaisius mūsų gyvenime.

Kokie pasikeitimai ir kaip jie vyksta dvasinės tarnystės srityje galima pastebėti perskaičiuos 2005, 2006 ir 2007 metų generalinio superintendento pranešimus ir juos palyginus su šiuo pranešimu.

Bažnyčios konsolidacija. Išlieka viena opiausių, ir didžiausia dalimi yra susijusi su viena pavarde. Asmeniškai mane jau mažiau vergina nei anksčiau, nors išlieka skaudi tema. Ieškodamas taikaus sambūvio su konfliktus keliančiu A.Kvedaravičiumi ir raginamas Teisingumo ministro dar kartą pabandyti susitarti, pateikiau pasiūlymą, pagal kurį taikiai būtų galėję egzistuoti du juridiniai reformatų vienetai, kiekvienas pagal „savo" kanoninę teisę. Išorėje jie būtų matomi savarankiški ir tarp savęs nekonfliktuojantys atskiri juridiniai vienetai, distriktai. Tačiau, tam turėjo įvykti sutarimas atidaryti abiems pusėms bažnyčių duris pamaldoms, nutraukti konfliktavimą. Neformaliai asmeniškai turėjau progos apie tai pasikalbėti su pačiu A.Kvedaravičiumi. Pokalbis gana greitai pasibaigė jo emociniu protrūkiu ir kalinimų lavina, tarp kurių neva aš esu pavogęs „Brastos Bibliją". Vėliau į LR Ministro inicijuotą susitikimą jis neatvyko. Buvo dar sutarta, kad tarpininkaujant Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupui M.Sabučiui, pabandyti galimybę kalbėtis broliškoje, krikščioniškoje aplinkoje, o pokalbiai būtų fiksuojami raštu. A.Kvedaravičius vyskupo M.Sabučio kvietimą ignoravo ir neatvyko. Iš to visi pokalbių iniciatoriai dar kartą įsitikino, kad neįmanoma spręsti problemas su tuo, kas iš vis tų problemų spręsti neketina. Šiai dienai ne tik man, bet ir teisingumo ministrui ir Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupui aišku, kad susitarimo kelias nėra įmanomas ir dėl ko.

A.Kvedaravičiaus skundo pagrindu Rokiškio r. prokuratūra visus metus vykdė tyrimą Biržų parapijoje. A.Kvedaravičiaus teigimu Biržų parapijos antspaudas - „suklastotas, buvo pagrobti pinigai". Taip pat „pavogta Biblija iš Papilio bažnyčios". Pernai metų pranešime apie tai minėjau. Byla buvo vėl skundžiant A.Kvedaravičiui (neva Biržų prokuratūra yra šališka, negali teisingai ištirti. Biržuose byla buvo nutraukta keletą kartų), bylos tyrimas buvo perduotas Rokiškio prokuratūrai. Rokiškio prokuratūra jau du kartus bylą nutraukė, paskutinį syki prieš mėnesį, tačiau A.Kvedaravičius ir vėl iš kart padavė skundą, kad byla vėl būtų atnaujinta. Susidaro įspūdis, kad A.Kvedaravičius visomis jėgomis siekia sudaryti konflikto regimybę. Niekas negali paneigti, kad vyksta tyrimas, tačiau per tiek metų ir įvairių prokuratūrų tyrimai jokių nusikaltimų neatskleidė, niekam nėra pareikti jokie kaltinimai. Bažnyčios tikintieji yra trikdomi, turime gaišti laiką vykdami duoti parodymus, gaišinamas prokuratūros laikas. Gėdos dėmė krenta ant evangelikų reformatų vardo visuomenėje. Ir šių dalykų viešinimu nenuilstamai rūpinasi vienas ir tas pats mūsų gėdos darbininkas. Šioje mūsų bėdoje tik galiu džiaugtis, kad prokuratūros darbuotojai ir prokurorai jau ne kartą įsitikino, kad parapijos antspaudas padarytas teisėtai, o parapijos pinigus valdo tie, kurie ir juos aukoja. Brastos Biblija saugoma Biržų bažnyčioje ir nėra pavogta.

Šiais sinodiniais metais daugiau laiko paskyriau bažnytinio turto juridiniams reikalams. Besigilinant paaiškėjo, kad parapijoms 1990-2001 sugrąžintas, juridiškai tvarkingai įregistruotas ir parapijų disponuojamas nekilnojamas turtas, A.Kvedaravičiaus apsukrumo bei valstybinės įmonės „Registrų centras" filialų Kaune ir Panevėžyje patiklumo dėka buvo perrašinėjamas „asmens prašymu" nuo parapijų juridinių asmenų ant A.Kvedaravičiaus kontroliuojamo juridinio asmens - Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (toliau -LERBSK). A.Kvedaravičius prisistatydavo kaip „aukščiausias vadovas" ir jo pareiškimu turtas buvo perrašomas. Išsiaiškinęs situaciją kreipiausi į VĮ „Registrų centras", kuris neteismine tvarka, išsiaiškinęs padarytas klaidas nuosavybės teises Sinodo parapijoms Kėdainiuose, Biržuose, Nemunėlio Radviliškyje ir Švobiškyje atstatė. Tuomet A.Kvedaravičius apskundė Lietuvos administraciniam teismui šį VĮ „Registrų centro" sprendimą. Teismo posėdis įvyko 2008 05 13, kuris dalį A.Kvedaravičiaus skundo paliko nenagrinėtą, o kitą dalinai patenkino, pavesdamas persvarstyti VĮ „Registrų centre". Dalį paliko nenagrinėtą, nes buvo pažeista skundo pateikimo procedūra. Naujai pateikti skundą, vargu ar įmanoma, nes praleisti įstatymo nustatyti terminai. Kitą dalį (susijusią su Kėdainių nekilnojamu turtu) įpareigojo persvarstyti VĮ „Registrų centre", nes savo rašte padariau taip pat procedūrinę klaidą -prašydamas atstatyti duomenis neįrašiau „suinteresuotojo asmens", A.Kvedaravičiaus ir taip buvo pažeistos jo procedūrinės teisės dalyvauti ginče.

Kitiems sinodiniams metams numatau daug darbo atgaunant juridinius dokumentus Švobiškio, Panevėžio ir kitose parapijose. Taip pat kelia nerimą Sinodo turtas Vilniaus parapijoje. Konkrečiai - Sinodo pastatas esantis Pylimo g.7, mano žiniomis, jau yra areštuotas antstolės Lapeikienės, avarinėje būklėje. Susidaro įspūdis, kad dažnai matomas su A.Kvedaravičiumi ponas teisininkas Lapeika ar tik nebus suinteresuotas šiuo griūvančiu pastatu Vilniaus centre? Mane kartais pasiekia paklydę skambučiai su reikalavimais apmokėti skolas ar kalbina interesantai iš nekilnojamo turto agentūros. Galiu tik spėti, ar nebuvo siekiama rasti šiam turtui pirkėjų?

Su liūdesiu stebiu neprižiūrimą mūsų bažnyčią Vilniuje. Brolių ir seserų per GAW surinktų aukų 1997-1998 atremontuota Papilio bažnyčia dar išlaiko savo grožį, tačiau mačiau aplestą šventorių, vis dar išverstą šventoriaus pietinę sieną. Pastebėti nesuku, kad tikrieji šių bažnyčių šeimininkai yra išginti iš savųjų namų... Teisingumo vardan turiu pastebėti, kad Salamiesčio bažnytėlė yra paremontuota, atžymėta informacine lenta, išoriškai - prižiūrėta.

Noriu pasidžiaugti, kad reikalai juda sudarant sąlygas bažnytinei konsolidacijai Kaune. Jau apie tai buvau užsiminęs. Tikiuosi, kad per vasarą bus sutvarkyti visi formalumai ir pamaldos bus pastoviai laikomos nuo rudens.

Pabaigai norėčiau pastebėti, kad Bažnyčios sutelktumą, vienybę skelbiant Evangeliją galima vertinti bent dvejopai. Išoriškai, kaip mus mato pasaulis ir vidiniai t.y. kaip mes patys matome. Išoriškai mes didele dalimi dėl vieno žmogaus intrigų buvome priversti būti aktyvūs ir matomi pasaulyje. Man jau įprasta stebėti, kaip žmonės ima keisti nuomonę apie evangelikus reformatus po mūsų susitikimų. A.Kvedaravičius siekdamas savo tikslų dažnai kelia įtampą, laikosi valdininkų bauginimo taktikos ir nevengia, kaip ir Bažnyčioje, juodinti tuos, kurie jam nepalankūs. Bendravimas su juo, ypač dalykinis, palieka slogų įspūdį. Per praėjusius metus teko daug bendrauti su įvairiais Lietuvos religinių bendrijų vadovais, politikais miestuose ir rajonuose, Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, seimo kontrolieriais, diplomatais, prokurorais ir teisėjais, žurnalistais bei akademine visuomene. Visi jie yra laisvi priimti savo sąžinės sprendimus su kuo ir kaip bendrauti. Ir esu patenkintas, kad per „dyglį mūsų kūne" mūsų bendravimo su pasaulių akiratis labai išsiplėtė. Iš esmės, visur ne tik jaučiau palankumą, bet dažnai sutikdavau pagalbą ir nuoširdų geranoriškumą. Be mūsų tokio vidinio „paskatinimo" tikrai nebūčiau toks regimas ir aktyvus visuomeniniame gyvenime. Suprantama, tai taip pat turi ir savo kainą, mažiau laiko skiriama parapijoms.

O kaip yra su vidiniai matoma vienybės puse? Čia norėčiau paklausti Tavęs, mielas broli ir sese, Kristuje, kaip Tu matai mūsų Bažnytinės konsolidaciją? Norėčiau išgirsti ne tik ką matote, bet taip pat kaip ir kuo patys prisidedate prie tos vienybės auginimo? Kiekvieno asmeniškas pastebėjimas gali būti labai vertingas, nes mes visi turime kiekvienas „savo varpinę" ir iš jos matome savitai. Būčiau dėkingas už pastebėjimus, jie padėtų šioje tarnystėje iškelti reikalingus tikslus bei pasirinkti tinkamas priemones. Kaip bebūtų, vis tik vėl noriu pacituoti pernai pranešimo žodžius: „Bažnytinė vienybė- tiek stipri, kiek stiprus mūsų pasitikėjimas ir gebėjimas klausyti ir vykdyti Viešpaties valią. Taip trapi, kaip mes esame pažeidžiami ir į save susikoncentravę žmonės. Tiek trapi, kiek tų žmonių yra ir jų nesuriša atsakomybė bendroje Viešpaties tarnystėje ir šios tarnystės pavelde. Tiek stipri, kiek per tikėjimą dega pašaukimas skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją pasauliui."

Evangelikų bendrystė Lietuvoje, ekumenija, bendravimas su kitomis religijomis ir tarptautinė evangelikų reformatų bendrystė. Tradiciškai išlieka šilti santykiai su evangelikais liuteronais. Susitinkame giesmių šventėse, ekumeninėse pamaldose už krikščionių vienybę, džiaugiamės galėdami prisiglausti liuteronų bažnyčiose ir laikyti pamaldas Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje. Kartu su liuteronais džiaugiausi Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos suvažiavime, Klaipėdoje, išleistu nauju liuteronų giesmynu. Nuo jo ir mums „nubyrėjo" gražiai paruošti ir mūsų vargonininkų naudojami mūsų pamaldose „Krikščioniškų giesmių choralai". Liuteronų Bažnyčioje pastebimas konfesinis tapatumo pabrėžimas (liturgijoje, liturginio rūbo - albos įvedimas), manau, aiškiau nubrėžia mūsų evangeliškos misijos turtingumą ir daugiau suteikia konfesinės atsakomybės tiek liuteronų, tiek reformatų Bažnyčioms Lietuvoje. Ekumeniniai santykiai su krikščioniškomis konfesijomis yra šilti ir abipusiai pagarbūs.

Dažniausiai brolius ir seses iš kitų konfesijų susitinkame krikščioniškų draugijų veikloje arba bendraudami su valstybe. Pastaruoju metu aktualus yra mūsų dalyvavimas ruošiant naujo Lietuvos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo projektą. Tikėtina, kad kita Seimo kadencija gali jį jau svarstyti. Norėdami kuo geriau prie šio įstatymo ruošimo prisidėti, pastebėjome, kad yra bendrų interesų su kitomis mažomis konfesijomis. Taip gimė idėja šiuo atžvilgiu sujungti jėgas. Kovo 27 dieną, Vilniuje pasirašiau susitarimą dėl „Tradicinių Bažnyčių Lietuvoje vadovų bendradarbiavimo". Šiuo metu prie šio susitarimo be manęs yra dar prisijungę Lietuvos sentikių Bažnyčia bei Lietuvos žydų bendrija.

Daugiau dėmesio buvo sukėlęs Konsistorijos sprendimas nedalyvauti ekumeninėse pamaldose Šiluvoje. Neseniai turėjau progą asmeniškai pabendrauti su Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku arkivyskupu S. Tamkevičiumi. Pasakė, kad jam visiškai suprantamas mūsų sprendimas ir tikrai dėl to jokio nesusipratimo tarp mūsų nėra. Visiškai nepastebėjau, kad mūsų santykiai su Romos katalikų Bažnyčia dėl to turėtų pasikeisti.

Per šiuos sinodinius metus turėjome intensyvų tarptautinį bendravimą. Neminėsiu plačiau Sinodo 450 metų minėjimo Biržuose. Jis iš ties buvo labai reikšmingas šių dienų mūsų Bažnyčios vešiesiems ryšiams. Tik noriu pasinaudodamas proga labai padėkoti visiems nuoširdžiai prisidėjusiems prie šio minėjimo organizavimo. Ypač kun. Erhard Mische, kurat. R.Bareikienei, kurat. M.Mikalajūnui, dvasininkams bei Biržų parapijai. Tai iš tiesų buvo džiaugsmo ir 450 metų Evangelijos triumfo su savo pergalėm ir savo Galgotos kryžiais šventė. Šios šventės akimirkas vėl galima pergyventi skaitant išleistą konferencijos medžiagą, žiūrint į nuotraukas. Jau turiu kvietimą atvykti į to paties jubiliejams minėjimą Prancūzijoje 2010 metais.

Šiemet aplankiau dvi Europos Reformatų Bažnyčias: Prancūzijos ir Vengrijos. Susitikau su jų vadovais, turėjau gerą progą pažinti ir prisilieti prie šių Bažnyčių tikėjimo relikvijų. Prancūzijos reformatų Bažnyčia man pasirodė labai artima savo organizacine santvarka. Yra mažumos Bažnyčia, ilgą laiką kentėjusi persekiojimus, o tikėjimo laisvei nušvitus turėjo pergyventi ilgus Bažnytinės konsolidacijos dešimtmečius. Iš kitos pusės, tai yra stipri mažuma, „didžiausia iš visu mažųjų" su apie puse milijono tikinčiųjų. Turi gilias tradicijas turinti Bažnyčia ir domisi mūsų istoriniais bei šių dienų galimais bendravimo ryšiais.Su Vengrijos reformatų Bažnyčios Debreceno distriktu vystome partnerinius santykius.

Visur buvau šiltai priimtas ir didele pagarba. Tą pagarbą perduodu Sinodui, tvirtindamas, kad mūsų nedidelė Bažnyčia yra gerbiama tarptautinėje reformatų šeimoje. Ketinu apie abu vizitus aprašyti atskirai, atsiprašau, kad iki šiol to nepadariau. Dėl nuovargio ir intensyvios tarnystės.

Šių metu vasario pradžioje taip pat dalyvavau kasmetiniame WARC Europos reformatų Bažnyčių vadovų suvažiavime Paryžiuje. Jame buvo skirta daugiau dėmesio pačiai Europos reformatų konsolidacijai bei aptarta Europos reformatų pozicija prieš istorinį dviejų didžiausių pasaulio reformatų sąjungų: WARC su 70 milijonų su REC (Reformatų ekumeninė taryba) jungiančia 16 milijonų labiau teologiniu požiūriu konservatyvesne (daugiausiai angliškai kalbančios JAV olandų kilmės, olandų buv. kolonijose bei prancūziškomis buv. kolonijų bažnyčios) pasauline reformatų sąjunga. 2010 metais JAV, Grand Rapids mieste įvyks bendra generalinė asamblėja, kurios metu bus įkurta viena organizacija su nauju pavadinimu ir vadovybe. Į šią asamblėją esame pakviesti siųsti du delegatus nuo mūsų Bažnyčios. Paskutinė žinia, kad WARC generalinis sekretorius kun. dr. Setri Nyomi patvirtino apie savo atvykimą ir dalyvavimą mūsų eiliniame Sinodo suvažiavime kitais jubiliejiniais, Jono Kalvino 2009 metais, Biržuose. Šiuo metu sudarome jo vizito planą į kurį taip pat įeitų ir jo apsilankymas kitose parapijose bei Vilniuje.

Šiemet mūsų Bažnyčioje apsilankė vienos didžiausios Vokietijos jungtinės evangelikų Reino Bažnyčios, Duisburgo superintendentas kun. Arminas Schneideris, lydimas delegacijos. Jis aplankė Biržus, Nemunėlio Radviliškį, Kėdainius bei Vilnių. Iš šios Bažnyčios ilgus metus mūsų vaikų stovyklose dirbo kun. Diederis Garmannas, sulaukdavome finansinės paramos vaikų stovykloms. Taip pat ir šioje Bažnyčioje GAW aukotojai yra parėmę mūsų parapijų namų ir bažnyčių remontus.

Šiais metais taip pat pradėjo megztis partnerystės santykiai su maža Lichtenšteino kunigaikštystės reformatų Bažnyčia. Palaikome partnerystės ryšį su Švedijos misijos sandoros Bažnyčia. Esu kviečiamas šių metų rudenį ten apsilankyti ir pagal partnerystės apsikeitimą pravesti seminarą reformatų teologiniais klausimais. Kaip tik šiuo metu diak. Erika Brooks mūsų kvietimui atstovauja mūsų Bažnyčią JAV Presbiterionų Bažnyčios Generalinėje 218-je Asamblėjoje (Sinode). Toliau išlieka nors ir neintensyvūs, bet šilti santykiai su Lenkijos reformatais. Palaikome korespondentinį ryšį su reformatais Frankfurte prie Maino. Bendraujame su GAW, Partnerhilfe, Bažnyčia padeda Bažnyčiai evangeliškomis organizacijomis Vokietijoje bei Šveicarijoje, gauname paramą pagal mūsų paruoštus projektus.

Per šios metus nepavyko, o ir nelabai tam paskyriau laiko, užmegzti ryšius su Rygoje įsikūrusia radikaliųjų reformatų misija. Pernai gruodžio mėnesį, kartu su keletu Bažnyčios atstovų dalyvavau A.Kvedaravičiaus organizuotame Seime Sinodo 450 metų Jubiliejaus paminėjime. Turėjau nedidelę galimybę pasikalbėti su keliais svečiais iš radikalaus reformatų sparno. Susidarė įspūdis, kad ne visi jie suvokė kur pateko ir su kuo iš esmės turi reikalą bendraudami su A.Kvedaravičiumi. Esu įsitikinęs, kad per laiką „yla vis vien iš maišo išlys" ir be mūsų pačių didelių pastangų.

Suprantama, kad visą sinodinių metų Bažnyčios tarnystę yra neįmanoma išsamiai aprašyti generalinio superintendento pranešime, todėl sudėjau tik mano nuomone pagrindinius akcentus. Apibendrindamas galiu tik pasidžiaugti, kad yra daugiau mus džiuginančių dalykų, nei tų, kurie liūdina. Atsigręžus atgal pastebiu, kad Dievas laimina mūsų tarnystę ir tikrai yra už ką jam padėkoti. Vienam Dievui garbė!

Kun. Rimas Mikalauskas
Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas
2008-06-20, Biržai