Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Šepetienė Klara
Freitag, den 11. Dezember 2009 um 15:38 Uhr
There are no translations available.

Kuratorė Klara Šepetienė Wilcke
1879-1964

Klara Šepetienė-WilckeŠiais metais sukako 130 metų, kai gimė ilgametė „Lietuvių evangelikių moterų sąjungos" pirmininkė, superintendento kunigo Jono Šepečio ištikima gyvenimo draugė ir bendražygė Klara Wilcke Šepetienė.

Kuratorė Klara Wilcke Šepetienė gimė 1879 m. vasario 4 d. Vecaucėje, Kurše, pabaltijiečių vokiečių šeimoje. Tėvas buvo dvaro administratorius ir girininkas. Be Klaros, kuri šeimoje buvo jauniausia, augo dar dvi seserys ir trys broliai. Klara mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Baigusi aštuonias klases, gavo liaudies mokytojos vardą ir pradėjo užsidirbti duoną privačiomis pamokomis. Mirus tėvui, 1897 m. su motina apsigyveno Rygoje. Mokydavo pasiturinčių tėvų dukras vokiečių, prancūzų kalbų. 1898 m. vasarą, per atostogas, mokė būsimą Lietuvos prezidento A.Smetonos žmoną Zofiją Chodakauskaitę, gyvenusią Joniškėlio apylinkėse. Ten, pobūvyje pas dr. Petkevičių, susipažino su kun.Jonu Šepečiu, kunigavusiu Švobiškyje. 1900 m. jie susituokė, ir Klara persikėlė į Švobiškį pas vyrą. Tapusi lietuvio žmona, Klara greit tobulai išmoko lietuvių kalbą, įsijungė į lietuvybės skleidimo darbą, buvo puiki vyro pagalbininkė.

Mokė Švobiškio kaimo mergaites rašyti ir skaityti, rankdarbių. Kun.J.Šepečiui 1911 m. pradėjus leisti pirmąjį lietuvišką reformatų laikraštį „Pasiuntinys", Klaros darbas buvo laikraščio išsiuntinėjimas prenumeratoriams.

1911 m. lapkrity mirus Nem. Radviliškio kunigui Adomui Cumftui, kun.Joną Šepetį perkėlė tarnauti į Nem.Radviliškį. Nem. Radviliškyje jie gyveno nuo 1912 iki 1915 m. Užėjus I pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, į Maskvą, kur jau anksčiau buvo atbėgus Klaros sesuo.

Po kelių mėnesių persikėlė į Voronežą ir abu mokytojavo M. Yčo įsteigtoje lietuvių gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Tėvynę, į Vilnių, kur buvo perkeltas kunigauti J.Šepetys. Abu mokytojavo lietuvių gimnazijoje. Klara tuo metu paruošė ir išleido Vokiečių kalbos gramatiką lietuvių gimnazijoms, Vokiečių kalbos vadovėlius ir trumpą Vokiečių kalbos žodynėlį. Vėliau Klara buvo paskirta lietuvių mergaičių gimnazijos inspektore.

1923 m. Sinodas paskyrė superint. kun.J.Šepetį į Papilio parapiją. Šepečiai Papilyje išbuvo 18 metų. Kaip ir visur kitur, Klara ėmėsi aktyvios veiklos parapijoje. Mokė apylinkės moteris rankdarbių, šeimininkavimo, organizavo renginius vaikams. Iki šiol jos buvusios mokinės ar mokinių dukros prisimena, kaip kunigienė mokė siuvinėti „rišelje", megzti servetėles, daryti kitus darbelius.

Suprasdama, kad moterims reikia savos organizacijos, Klara sumanė steigti lietuvių moterų evangelikių sąjungą. Steigiamasis susirinkimas įvyko 1929 metų spalio 28 d. Klara Šepetienė buvo išrinkta Lietuvos evangelikių moterų sąjungos pirmininke. Sąjunga labai pagyvino reformačių moterų gyvenimą Biržų krašte. Prie jų prisijungė ir Biržų krašto liuteronės moterys. Draugijos skyriai steigėsi ne tik miesteliuose, bet ir didesniuose kaimuose. 1936 m. atsisakiusi Sąjungos pirmininkės pareigų, liko aktyviausia Papilio skyriaus nare.

Sovietams okupavus Lietuvą, Klara Šepetienė būdama vokiškos kilmės išsirūpino repatriacijos dokumentus. Kunigas nenorėjo palikti Tėvynės. Bet gerų žmonių patarti vis dėlto 1941 m. Šepečiai išvyko į Vokietiją, pateko į persikėlėlių stovyklą „Utratą". Klara sunkiai susirgo, ją slaugė Jono Yčo šeima. Kun.J.Šepečio taip pat sveikata smarkiai blogėjo, jis buvo paguldytas į Lodzės priemiesčio ligoninę. Liga komplikavosi ir kun.Fr.Barnelis nuvežė K.Šepetienę į Lodzės ligoninę slaugyti vyro. Paskutines valandas jie buvo kartu. Kun.J.Šepetys mirė 1941m. balandžio 28 d. Lodzės ligoninėje, palaidotas „Beim Orchideenpark" kapinėse Lodzėje. Po vyro mirties Klara gyveno pas gimines, dažnai keisdama gyvenamą vietą. Pagaliau pateko į senelių prieglaudą Berlyno priemiestyje, rusų zonoje. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. 1951 m. kun.P.Dilio pastangomis buvo perkelta į Šveicariją, apsigyveno evangelikų pabėgėlių namuose „Pelikan" Weesen‘e, kur jau gyveno gen. superint. kun. P.Jakubėnas. Globos namų darbuotojai ir gyventojai gerbė ir mylėjo visuomet geros nuotaikos ponią Šepetienę. Kol turėjo jėgų, vaikščiojo po apylinkes, susirado draugų Weesen‘o miestelyje. Paskutiniais metais K.Šepetienė beveik neteko regėjimo, bet vis vien sugebėdavo parašyti laiškus draugams biržiečiams, pasitraukusiems į Ameriką. Parašė ir persiuntė „Mūsų sparnų" redkolegijai atsiminimus apie vyrą - gen. superint. kunigą Joną Šepetį. Kiek suspėjo, tvarkė jo palikimą.

Mirė 1964 m. vasario 1d., palaidota savo gimimo dienoj - vasario 4 d. Weesen‘o kapinėse.

Kurt. Halina Dilienė nekrologe, išspausdintame „Mūsų sparnuose" Nr.16, rašė:
„Nebūdama lietuviškos kilmės, Ji visa širdimi pamilo Lietuvą ir daug nusipelnė lietuvių tautai, o ypatingai ev. reformatams. Kurt. Klaros Šepetienės įsteigta Lietuvių evangelikių moterų sąjunga" buvo labai vertingas įnašas į lietuvių reformatų parapijų gyvenimą. Atskiri Draugijos skyriai ruošdavo paskaitas įvairiomis temomis: religijos, higienos, kūdikių priežiūros, ligonių slaugymo ir pan., organizuodavo kulinarijos bei mezgimo kursus, steigė vaikų darželius. Biržuose veikė Montesori vaikų darželis. Buvo ruošiamos vaikų eglutės, kuriose neretai dalyvaudavo ir katalikų tikėjimo vaikai. Visos tos veiklos skatintoja buvo kuratorė K.Šepetienė. K.Šepetienė uoliai bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Rašė straipsnelius „Sėjėjui". Išvertė S.Čiurlionienės „Kuprotą oželį" į vokiečių kalbą. S.Čiurlionienė dažnai lankydavosi pas Šepečius, mėgdavo vasaroti Papilyje. Kurt. K.Šepetienė buvo nepaprastos energijos ir darbštumo moteris. Nuostabus buvo ir Jos optimizmas. Vienas charakteringiausių kurt. K.Šepetienės būdo bruožų buvo Jos dėkingumas. Už mažiausią Jai suteiktą patarnavimą ar atidumą Jos asmeniui Ji buvo iš visos širdies dėkinga. Paskutiniame laiške prieš mirtį Ji rašė: „Kol dar dega gyvenimo šviesa, o greit ji užges, noriu sakyti: ačiū, ačiū, visiems už viską"...

Kurt. H. Dilienė nekrologą baigia žodžiais: „Ačiū Tau, mūsų Mokytoja!".

D.Gudliauskienė
Pasinaudota: „Mūsų sparnai" Nr.16, 17, Jok.Kregždė „Lietuvos reformatų raštija"