Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Dagilis Stanislovas (1843-1915)
Lundi, 28 Décembre 2009 18:20
There are no translations available.

Kuratorius Stanislovas DagilisAš prastas Dagilis, bebalsis, besylis...

Pedagogas, vertėjas, poetas, reformatų Giesmyno lotyniškais rašmenimis sudarytojas Stanislovas Dagilis visą savo amžių paskyrė lietuvių tautos atgimimui, jos kultūros ir ypač literatūros puoselėjimui, vienas pirmųjų pradėjo lietuvių tautos žadintojo darbą.

Aušrininkas, pedagogas, poetas Stanislovas Dagilis gimė 1843 m. kovo 5 d. Biržų vlsč., Mažutiškių kaime, prisiglaudusiame prie Biržų girios. Jo tėvai - Zuzana Lapienytė ir Martynas Urbonas Dagiliai buvo grafo Tiškevičiaus Parovėjos dvaro baudžiauninkai. Šeimoje be vyriausio ir vienintelio sūnaus Stanislovo augo keturios dukros: Ona, Zuzana, Ieva ir Katrė. Būsimas poetas vaikystę praleido Mažutiškiuose vasarą ganydamas gyvulius, žiemą mokėsi Biržų pradžios mokykloje. Turėjo palinkimą į knygas ir muziką, grieždavo kaimo jaunimo šokiuose. Superintendento kun.K.Mačiulskio patarti, išgavę iš grafo leidimą, tėvai septyniolikmetį jaunuolį išleido į Kėdainius mokytis vargonininku. Apsigyvenęs Kėdainių alumnate, šalia muzikos mokėsi ir kitų dalykų Kėdainių gimnazijoje. Po 1863-64 m. sukilimo uždarius Kėdainių gimnaziją turėjo keltis į Slucko reformatų gimnaziją, kurią baigęs 1869 m. pradėjo studijuoti Peterburgo istorijos - filologijos institute. Mokytis St.Dagiliui nebuvo lengva, nes tėvai stipriau paremti sūnaus neišgalėjo. Istorijos - filologijos fakultetą baigė 1873 m. ir kaip valdžios stipendininkas buvo paskirtas klasikinių kalbų: lotynų bei graikų mokytoju Sumų gimnazijoje, Charkovo gubernija. Ten Dagilis mokytojavo 21 metus. Vasaros atostogas praleisti dažniausiai parvykdavo Lietuvon, į savo tėviškę. Dažnai aplankydavo seserį Zuzaną Yčienę, prof. Jono ir Martyno Yčų motiną, gyvenusią Šimpeliškių kaime.

Klausai susilpnėjus, St.Dagilis nebegalėjo mokytojauti ir 1894 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Biržuose. Turėjo nemažą biblioteką, kuria leido naudotis Biržų mokyklos moksleiviams, jų tarpe ir Juliui Janoniui, kuriuo rūpinosi, kviesdavo pas save pietų. St.Dagilis daug rašė, skaitė, sekė lietuvišką spaudą ir joje pats aktyviai reiškėsi. Kas sekmadienį lankė reformatų bažnyčią, kur jam prie vargonų buvo pastatytas atskiras suolas, ir prie kurio rinkdavosi per pamaldas jo suorganizuoti choristai. Klausai toliau silpnėjant, St.Dagilis vadovavimą chorui galutinai perleido St.Jasiukėnui iš Stačkūnų kaimo, su kuriuo nuoširdžiai bendradarbiavo.

1902 m. St.Dagilis nusipirko iš Jansono namą, kur pragyveno paskutiniuosius savo viengungiško gyvenimo metus, pasišvęsdamas vien literatūriniam darbui. 1909 03 12 laiške sesers dukrai Z.Jievaltienei rašė visai neturįs laiko, nes „drukavojąs kancionolą", ir kad „senatvė pradeda užminti apie save". Poetą labai slėgė tai, kad Jis visiškai apkurto ir dėl to negalėjo dalyvauti susirinkimuose. Tačiau Jo namuose dažnai rinkdavosi aktyvių biržiečių būrelis - kun. Povilas Jakubėnas, Jurgis Trečiokas, dr.Mykolas Kuprevičius, katalikų kun. Kazimieras Rimkevičius - aptarti opius lietuviškus reikalus. St. Dagilis paskutines gyvenimo dienas labai apkartino užėjęs karas ir įsigalėjusi vėžio liga. Užėjus frontui, susisiekimas su kaime gyvenusiais giminėmis pasidarė sunkus, maisto ir kitų reikmenų ne visada laiku buvo galima nugabenti. 1915 m. lapkričio mėn. nukritusios dvi bombos apgriovė St.Dagilio namą, išgąsdino ir smarkiai paveikė ligotą poetą. Netrukus po to, lapkričio 19 d. 10 val., Stanislovas Dagilis mirė. Palaidotas Pelaniškių kaimo kpinėse, kur sueina Pelaniškių ir Mažutiškių kaimu laukai ir kur ilsisi Jo tėvai. Giminės kapinėse pastatė granito paminklą su užrašu - Jo gyvenimo moto: „Nameliai mano brangūs! Man visur patogu: bet niekur nėr tiek laimės, kaip po jūsų stogų."

1923 m. rugsėjo 2 d. Biržuose, senosios (Baltosios) vaistinės aikštėje, iškilmingai buvo atidengtas skulptorės Ninos Gronskienės sukurtas biustas Stanislovui Dagiliui, poeto 80 metų gimimo sukaktuvių proga. Į šias iškilmes buvo atvykę daugybė svečių iš tuometinės laikinosios sostinės Kauno: Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, ministrai Leonas Bistras, Alfonsas Petrulis, profesoriai Age Meyer Benedictsen iš Danijos ir Gronskis iš Paryžiaus. Iš menininkų, kurie po paminklo atidengimo iškilmių vakare koncertavo „Mūzos" salėje, žymiausi buvo solistas Kipras Petrauskas ir smuikininkas Vladas Motiekaitis, jiems talkino biržiečiai Vladas Jakubėnas ir Elena Neimanaitė Leoskienė. Iš okupuoto Vilniaus iškilmėse dalyvavo superint. Kun.Jonas Šepetys. Per paminklo atidengimo iškilmes reformatų gen. superint. kun. Povilas Jakubėnas pasakė patriotinį pamokslą, o Biržų reformatų bažnyčios choras pagiedojo St.Dagilio išverstą giesmę „Kaip garsus mūsų Pons Siono". Kalbėjo daug žymių žmonių, o poeto sūnėnas, paminklo fundatorius, kuratorius Martynas Yčas pasakė, kad paminklą „statęs visai Lietuvai, ne vienam geram jos sūnui dainiui, nes tas dainius buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos atgimimo pionierių". Kalbas užbaigė rašytojas, publicistas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris poetą St.Dagilį pažinojo asmeniškai, su Juo bendravo, buvo Jo visus raštus bei poetinę kūrybą išstudijavęs, užakcentuodamas, kad „St.Dagilis augo tais laikais, kada dar nemokėta „vadintis" demokratais: jis „buvo" demokra¬tas, visiems prieinamas draugas, patarėjas, auklėtojas, šelpėjas".

St.Dagilis, mokydamasis Kėdainių gimnazijoje, buvo stiprioje lenkų įtakoje, o Peterburge - rusų. Tačiau Jis nepasidavė svetimųjų įtakai, savarankiškai gilinosi į lietuvių kalbą, įsijautė į jos dvasią, ir buvo gerai teoriškai pasiruošęs literatūrinei kūrybai. Mokytojaudamas Sumų gimnazijoje, rašė straipsnius Maskvos ir Peterburgo laikraščiams, teikdamas informaciją rusų visuomenei apie Lietuvą, jos žmones, apie lietuvių kultūrą. Tilžėje leidžiamam žurnalui ir Lietuvių literatūros draugijai siuntinėjo savo gimtinėje per vasaros atostogas surinktas dainas ir pasakas, straipsnius „Lietuvių rašliava", „Keli žodžiai apie poeziją abelnai, o ypač apie sudėjimą eilių", „Kada imta spausdinti lietuviškas knygas ir ar stabmeldžiai lietuviai turėjo supratimą apie raštą". Savo poeziją ir vertimus St.Dagilis išleido dviejų dalių rinkinyje „Lietuviškas šiupinys", kuriame žinomiausia yra eiliuota humoristinė poemėlė „Joninės Parovėjos karčiamoj", pasižyminti džiugia nuotaika, gyvumu, sklandžiu eiliavimu.

St.Dagilis bendradarbiavo „Vilniaus žiniose" ir kitoje to meto spaudoje. Talkino reformatų laikraščio „Pasiuntinys" (1911-13 m.) ir „Biržų kalendorius" (1911-15 m.) leidėjams.

Lietuvių reformatų religinę literatūrą Stanislovas Dagilis praturtino naujai perredaguotu Giesmynu su maldų priedu, 350 p. Apimties, atspausdintu Vilniuje 1910 m. Tai septynerių metų kruopštus darbas. Giesmynas su Vilniaus gen. superint. kun. Vilhelmo Meškausko prakalba skyrėsi nuo senesniųjų laidų tuo, kad vietoj gotiškų raidžių buvo lotyniškos, romėnų skaitmenys pakeisti į arabų, psalmės sujungtos su vienodo turinio giesmėmis. Atlikti tokį sunkų darbą galėjo tik išsilavinęs, gerai mokąs lietuvių kalbą poetas ir kartu vargonų muzikos žinovas. Maldas taisė ir naujų pridėjo tuo metu Švobiškyje kunigavęs Jonas Šepetys, Biržuose - kun. Povilas Jakubėnas, Nem. Radviliškio - kun. Adomas Cumftas. Pakartotina šio Giesmyno laida su nežymiais pataisymais ir papildymais išėjo Biržuose 1921 m.

Jonas Jasiukėnas, Dalija Gudliauskienė