Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Melanchtonas Pilypas, Vokietijos ev. liut. teologas (1497-1560)
Friday, 05 February 2010 06:52
There are no translations available.

melanchtonas.jpg
Ramunė Jasiulytė
„Esame gimę pažinti Dievą"

Pažintis su reformatų teologu, pedagogu, protestantiškos sistematinės teologijos pradininku Pilypu Melanchtonu ir jo veikalo „Apie sielą" analizė

Melanchtonas ir Liuteris

Pilypas Melanchtonas (tikroji pavardė Schwartzerd) su Reformacijos pradininku Martynu Liuteriu susitiko Vokietijos Vitenbergo universitete. Liuteris įtikino Melanchtoną prisijungti prie Reformacijos judėjimo ir netrukus šis tapo Liuterio bendražygiu bei artimu bičiuliu, drauge kovojusiu dėl bažnyčios reformos.

Apie jųdviejų draugystę Melanchtonas yra sakęs: „Aš verčiau mirčiau, negu būčiau atskirtas nuo šio vyro".

Profesorius Melanchtonas ir teologija

Liuteriui įspūdį padarė Melanchtono, jauno graikų kalbos profesoriaus, inauguracinė kalba 1518 m. Vitenbergo universitete, kur Liuteris tęsė teologijos studijas ir gavo akademinį laipsnį. Melanchtonas universitete dėstė daug biblinių temų ir kaip geras teologijos žinovas dažnai konsultuodavo Liuterį bei kitus teologijos ir graikų kalbos klausimais.

Melanchtonas buvo baigęs filosofijos, istorijos, medicinos ir net fizikos studijas, tačiau jis teikė pirmenybę filosofijai. Dėl to Melanchtonas savo laikmečiu buvo labiausiai studentų skaitomas autorius. Kai kurie jo darbai Vokietijos mokyklose ir universitetuose buvo studijuojami iki 1800 metų. Liuteris supažindino Melanchtoną su reformuota teologija, o Melanchtonas mokė Liuterį graikų kalbos. Būtent Melanchtonas paragino Liuterį išversti Bibliją į liaudžiai suprantamą vokiečių kalbą.

Melanchtono vaidmuo religiniuose disputuose

1519 m. Leipcige Melanchtonas dalyvavo pirmame rimtame dispute tarp Liuterio ir Romos katalikų bažnyčios. Per ginčą su Johanu Ecku, gudriu popiežiaus teologu, Melanchtonas perdavė Liuteriui raštelį su Biblijos citatomis, kurios prieštaravo popiežiaus primatui, - šis klausimas buvo svarstomas dispute. Melanchtonas taip pat buvo nepakeičiamas Liuterio pagalbininkas ir vėlesniuose disputuose, pavyzdžiui, jei Liuteris negalėdavo dalyvauti, vietoj jo dalyvaudavo Melanchtonas, taip tapdamas vienu iš protestantizmo lyderių. Reformacijos tėvas Liuteris nenuilsdamas rašė savo naują teologiją, bet jis dažnai stokodavo sisteminio požiūrio. 1521 metais Melanchtonas perėmė šią užduotį ir parašė pirmą protestantiškos teologijos traktatą „Loci communes rerum theologicarum", kuriame išdėstė pagrindines protestantiškos teologijos tiesas. Liuteris buvo tiek sužavėtas šiuo traktatu, kad net norėjo jį įtraukti į Bibliją.

1530 m. Augsburgo susirinkime Melanchtonas gynė Reformaciją, nes Liuteris, būdamas ekskomunikuotas, negalėjo išvykti iš Saksonijos. Disputuose su katalikais Melanchtonas puikiai išmoko įveikti sunkumus. Remdamasis keliais jau užbaigtais veikalais ir Augsburgo disputo patirtimi, Melanchtonas parašė pirmą protestantiško tikėjimo išpažinimą „Augsburgo išpažinimas" („Confessio Augustana").

Po Liuterio mirties Reformacijos šaukliu tapo Melanchtonas. Tačiau nepaisant to, kad jo pozicija tarp liuteronų buvo prieštaringai vertinama, Melanchtonas vis dėlto liko iškiliu Reformacijos lyderiu iki savo mirties.

„Apie sielą"

Pilypas Melanchtonas, reformatų teologas, liuteroniškos sistematinės teologijos pradininkas, Vokietijos švietimo sistemos reformatorius, sukūręs klasikinės gimnazijos modelį, pasižymėjo plačia moksline veikla bei produktyvumu. Parašė daug darbų filosofijos, teologijos, pedagogikos, psichologijos ir kitais klausimais. Šiame darbe panagrinėsiu jo veikalą „Apie sielą".

Didysis pedagogas, pramintas „Vokietijos mokytoju", veikalą „Apie sielą" skiria studijuojančiam jaunimui: Šią knygą nuoširdžiai parengiau mokiniams ir pagal išgales stengiausi pateikti besimokantiems aiškius ir naudingus dalykus. Knygoje nagrinėjama mąstymo galia arba sąmonė, kuri, anot Melanchtono, skirta Dievo pažinimui:

besimokantiems reikia priminti, kad, galvodami apie šių galių, būtent proto ir valios, veiksmingumą, jie turi nukreipti sielas į Kūrėjo pažinimą. Juk šiame kūrinyje (sieloje) ypač šviečia Jo prigimtis, išmintis, gera valia mūsų atžvilgiu. Per mus ir mumyse Jis norėjo pasidaryti žinomas. Todėl mus sukūrė, todėl suteikė mums savo paveikslą, davė sąmonę, įdėjo tam tikrą dievybės pažinimą, pridėjo garbingų ir gėdingų dalykų skyrimą, prijungė pasirinkimo laisvę. Paskui, kai mūsų kaltės šį gėrį sutepė, dovanojo mums sūnų, kad Jis mus prikeltų, žada mums amžinąjį gyvenimą, kuriame patirsime Jo paties saldžiausią artumą. Turėdami galvoje tokius ryškius Jo tikrosios meilės mums įrodymus, paraginkime vieni kitus, kad Jį pažintume, mylėtume, tikėtume, jog mes esame Jo rūpestis, ir šauktumės Jo.

Tai, mano manymu, pagrindinė veikalo mintis. Norėdamas įrodyti, jog siela skirta Dievo pažinimui, Melanchtonas aiškiai atskiria kūniškas galias ir sielos jėgas. Jos skiriasi tuo, jog pastarosios turi sielos, arba mąstymo, galią ir „tam tikrą savo veikimą", kuris pasireiškia sugebėjimais atsiskirti nuo kūno, suvokti be kūno organų pagalbos, bei turi savo judėjimą.

Melanchtonas sielos galią skirsto į dvi dalis - protą ir valią, nors Augustinas prie šių dar prideda ir atmintį. Reformatorius atmintį priskiria prie proto veiksmų.

Pateikęs proto apibrėžimą, Melanchtonas samprotauja apie tai, kuo žmogaus protas skiriasi nuo gyvulio. Jis parodo tris skirtumus tarp jutimo ir supratimo, tarp gyvulių ir žmonių pažinimo, pabrėždamas, jog skirtingai nei žmonės, gyvuliai neaprėpia bendrybių, neturi įgimtų žinių ir jiems nebūdinga savistaba.

Toliau didysis pedagogas išryškina tris proto veiksmus: atskirybių suvokimą, susiejimą ir atskyrimą, arba mąstymą, sprendimą ir atmintį, o taip pat apibūdina proto objektą - tai Dievas ir visa daiktų visuma, kurią pažinti mes esame sukurti, kaip aiškiai rodo Dievo įstatymas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą". Tačiau yra viena problema, trukdanti pažinti Dievą - tai ydinga žmogaus prigimtis: Kažkokia migla užtemdo sąmonę, ir ji jau nei Dievo, nei dvasinių prigimčių, nei kūnų substancijos aiškiai nesupranta, ir tik iš patyrimo jas šiaip ne taip mąstymu miglotai ir silpnai aptinka. Toliau jis bando parodyti šios problemos sprendimą.

Analizuodamas, kaip vyksta supratimas, jis Evangelijos šviesoje nagrinėja iškiliųjų Antikos filosofų - Aristotelio, Platono, Epikūro, Augustino, Galeno - mintis apie protą ir supratimą. Akivaizdu, jog Melanchtono mėgstamas „arkliukas" yra filosofija, kuri parodo kai kuriuos gyvenimo dalykus. Jis rašo, jog supratimas - tai procesas, kurio metu sąmonė perima atskirus objektus iš jutimų, paskui iš šių atskirybių suranda bendrybes, Platono pavadintas idėjomis. Jas lyginant gimsta teorijos, kurios tiria padarinius ir ieško priežasčių. Tuo remdamasis Melanchtonas teigia, kad žmonėms iš prigimties į sąmonę yra įdiegti gamtotyros ir dorovės pradmenys. Polemizuodamas su Aristoteliu, kuris, priešingai nei Melanchtonas, sako, jog žmogaus sąmonė jam gimstant yra lyg „švari lenta", reformatorius pabrėžia: Taigi pritariu ir (apaštalui) Pauliui, ir Platonui ir tvirtinu, kad pradmenų žinios gaunamos ne tik iš išorės, bet yra įdiegtos sielai, nors dėl tokio didelio silpnumo jos ir yra mažai suprantamos. Jos yra vidiniai ramsčiai, padedantys sąmonei iš pradžių palyginti išorinius objektus, mąstyti ir spręsti. Taigi, anot Melanchtono, Dievo malonės dėka į sąmonę yra įrėžtos tam tikros žinios, reikalingos suvokimui bei sprendimams, ir dorovės pradmenys.

Toliau nagrinėdamas sielos veikimą reformatorius aiškina, jog skirtingi žmonės, skirtingai matydami tą patį dalyką, gali prieti tų pačių išvadų. Jis remiasi Aristotelio proto skirstymu į veiklųjį ir įsisavinantį, tuo norėdamas parodyti tarp žmonių esantį skirtumą. Tačiau vis dėlto tam tikrus atrastus dalykus visi gali suprasti vienodai: Daugelio žmonių sveikos akys, ką nors stebėdamos, tą patį mato vienodai. O kai to paties ieško sąmonė, nevienodai suranda, tačiau gali vienodai suprasti tai, kas surasta. Melanchtonas pabrėžia, jog atradėjai išsiskiria veikliuoju protu, kuris yra labiau vertinamas dėl išradingumo, o kiti įsisavinančiuoju protu pripažįsta, kad anų žmonių sumanymai yra reikšmingi. Jis tą daro sąmoningai, norėdamas atmesti tuo metu mokyklose gają Aristotelį savaip interpretavusio arabų filosofo Averojaus aktyvaus ir potencinio intelekto teoriją, prieštaravusią krikščioniškajam aiškinimui.

Melanchtonas veikale „Apie sielą" taip pat aiškina pagrindinius filosofinius terminus, kuriuos savo raštuose naudoja reformatoriai: nagrinėja pažinimą kaip veiksmą ir būseną, aiškina, kodėl protas skirstomas į teorinį ir praktinį, ir ką reiškia mąstymas bei sąžinė bei kuo sielvartas skiriasi nuo atgailos. Jis konstatuoja:

Sąmonėje yra tam tikras įstatymo pažinimas, bet valia atkakliai priešinasi Dievui, net jei galbūt ir jaučia kai kurių aistrų pilietinei garbei. Bet jos neįžvelgia Dievo, nėra teisingumas, kurį skelbia Evangelija. Šį skirtumą reikia pažymėti, nes tie, kurie jo nepaiso, į Evangeliją įneša daug tamsos.

Kadangi valia vaidina svarbų vaidmenį Dievo pažinime, Melanchtonas jai skiria daugiau dėmesio bei apibūdina ją kaip „suvokiančios sielos siekiančiąją dalį". Valia gali norėti arba nenorėti. Jos veiksmai gali būti sužadinti, - (kai ji pati ko nors siekia to norėdama) ir įsakyti (kai valia įsako arba sau, arba žemesnėms galioms, ji negali prieštarauti). Tai svarbu suprasti, kreipiant sielą į Dievo pažinimą.

Kadangi dėl nuodėmės siela yra aptemusi ir joje Dievo paveikslas atsispindi miglotai bei yra suterštas, o sielos galių supratimas yra sujauktas, atsiranda daug klaidžiamokslių, kaip, pavyzdžiui, epikūrininkai, kurie nepripažįsta Dievo, ieško nepastovaus gėrio, tuo klaidindami daugelį, o taip pat klysta ir daugybė kitų, nes Dievo paveikslas yra iškreiptas. Todėl Vokietijos mokytojas, remdamasis apaštalo Pauliaus raginimu atnaujinti savo protus Dievo žodžiu, stengiasi apsaugoti savo mokinius nuo klaidingų mokslų, skelbdamas, jog sąmonė ir yra Dievo paveikslas tiek,

kiek joje šviečia tikrasis Dievo pažinimas, o valioje - tikrasis paklusnumas, t.y. deganti Dievo meilė ir tikėjimas, nurimstantis Dievuje, ir laisvė, kuri paklūsta tam Dievo pažinimui ir meilei. Paveikslu ji vadinama todėl, kad parodo pirmavaizdį, o kai nėra pirmavaizdžio pažinimo, negali jo parodyti. Ir paveikslas turi lygiuotis į pirmavaizdį kaip į didžiausią gėrį.

Reformatorius teigia, jog suterštas Dievo paveikslas yra prikeliamas Dievo žodžiu per Šventąją Dvasią, kuri sąmonėje įžiebia naują šviesą ir naują paklusnumą Dievui.

Veikale taip pat kalbama ir apie laisvą apsisprendimą, kadangi, anot Melanchtono, šiuo klausimu egzistuoja daug painiavos. Jis teigia, jog Dievas nėra nuodėmės sumanytojas, o nuodėmė kilo iš laisvos velnio ir žmogaus valios, ir eina dar toliau, sakydamas, jog nusikalstami žmonių darbai atsitiktinai ir laisvai kyla iš jų pačių valios, todėl žmonės laisvos valios sprendimu nusigręžia nuo Dievo. Tačiau yra ir kita pusė - žmonių valioje yra laikytis drausmės ir Dievo įstatymo. Anot Melanchtono, to reikia laikytis dėl keturių priežasčių: dėl Dievo paliepimo, kad išvengtume bausmių, tarnautume bendros visuomenės labui ir kad būtume auklėjami priimti Kristų, nes atleidę vadžias nedoriems geismams, sąmoningai teikdami peno ydoms ir susitepdami nusikaltimais, išvarome Šventąją Dvasią. Tai rimtos priežastys, dėl kurių reikia didžiai vertinti drausmę, ir kadangi ji tam tikra prasme yra mūsų galioje, Dievas nori, kad būtume uolūs ir stengtumės vykdyti šias pareigas.

Nors Melanchtonas ir pripažįsta žmogiškos prigimties silpnumą ir polinkį į nuodėmę, tačiau jis pabrėžia, kad tai neturi būti pateisinimas nuodėmei ar velnio gundymui: Nepaisant šių kliūčių, lieka, kaip sakiau, tam tikra laisvė, kaip kad raišas vis dėlto gali paeit. Jis labai akcentuoja Šventosios Dvasios reikšmę, be kurios veikimo žmogaus valia nepasieks Dievo pažinimo ir nepaklus Dievo įstatymui. Pavyzdžiu imdamas Juozapo istoriją iš Senojo Testamento, Melanchtonas parodo, kad Juozapui išstovėti nenusidėjus padėjo Dievo žodis, Šventoji Dvasia ir Juozapo valia. Juozapas buvo pašauktas Dievo įvykdyti misiją, kuria jis tikėjo, ir taip pat bijojo įžeisti Dievą nepaklusdamas Jam. Taigi Šventoji Dvasia nepašalina žmogaus laisvės, o greičiau ją pataiso.

Galiausiai Melanchtonas reziumuoja, teigdamas, jog visa tai naudinga žinoti, idant mokiniai išmoktų stiprinti tikėjimą, kad apgalvotų Dievo įsakymus ir pažadus, kad ištikimai siektų pagalbos Kristaus, kuris atėjo griauti velnio darbų. Įkvėpta tikėjimo ir Šventosios Dvasios padedama žmogaus valia priešinasi ydoms ir tramdo išorines kūno dalis, kad šios nepultų teisingo sprendimo. Šioje kovoje valia visai nesiilsi, tačiau ji žino, kad nugali ne savo jėgomis, bet Kristaus, kurio prašo pagalbos ir kurio iš tiesų yra padedama.

Išvados

Melanchtonas rašo mokiniams apie sielą, jos galias ir veikimą Dievo žodžio šviesoje, norėdamas apsaugoti jaunuolius nuo tuo laikmečiu sklandžiusių epikūrininkų, Averojaus ir kitų klaidžiamokslių įtakos bei žmogaus prigimtyje išsikerojusių ydų ir silpnybių, kurios yra rimta blogybė ir joms gresia Dievo bausmė. Todėl reformatorius skelbia, jog sąmonė, arba siela, yra Dievo paveikslas, kuriame Dievo atsispindi tiek, kiek siela yra nuskaidrinta Dievo žodžiu. Norėdamas, jog ši tiesa giliai įsirėžtų jaunimo sielose, jis ne vieną kartą savo veikale kartoja, jog žmogaus siela skirta pažinti Dievą, Jį garbinti ir mylėti, Juo tikėti, Jo šauktis, nes Dievas yra geras, mylintis ir rūpestingas.

Nors Melanchtoną, rašantį „Apie sielą", oponentai įnirtingai kritikavo, jis savo kūrinį užbaigė. Autorius nepretenduoja būti aiškiaregiu pranašu, tiesiog besimokančiam jaunimui nuoširdžiai stengiasi paaiškinti, kodėl siela yra skirta pažinti Dievą: Vengiu naujų aiškinimų, kiek galėdamas laikausi mokyklų normos, labai retai ir nedrąsiai nukrypstu nuo įprastų nuomonių. Šis pasisakymas taip pat atskleidžia ir Melanchtono diplomatiškumą.


Literatūra:

Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas. Vilnius, „Mintis", 1984, p.363-379.
Filosofijos atlasas, Alma littera, Vilnius, 1998.
http://www.luther.de