Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Jėzaus Krikštas
Donnerstag, den 04. März 2010 um 14:11 Uhr
There are no translations available.

2009-01-11

raimis_kedainiuose

garsas

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!" Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui." Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi."(Mt 3, 13-17)

Praėjęs laiko tarpsnis buvo gausus švenčių ar įsimintinų bažnytinių įvykių - šiandien eilinės pamaldos - Viešpaties diena. Tačiau ar galima taip sakyti - „eilinės pamaldos" ar „eilinis sekmadienis"? Aišku galime, jei suprantame, kad kiekvienas sekmadienis, kiekviena Viešpaties diena yra mums šventė, todėl sakydami „švenčiame eilinį sekmadienį" turėtume akcentuoti „švenčiame" - juk kiekvienas sekmadienis ir ne tik jis - Viešpaties duotas iš Jo didelės malonės ir skirtas Jo garbinimui. Todėl ir šį sekmadienį nusiteikime šventiškai ir atverkime širdis mūsų Viešpačiui, Jo Žodžiui, Jo mokymui.

Šiandien girdėjome Evangelijos skaitinį apie Kristaus Krikštą. Kristų krikštijo Jonas Krikštytojas. Jis jau prieš Jėzų pradėjo krikštyti taip ruošdamas kelią Jėzui. Jis sakė: „Atsiverskite, prisiartino dangaus karalystė! (Mt 5.3,2) - Vėliau, šiuos Jono žodžius kartojo Kristus. Jonas Krikštytojas dar prieš Jėzaus krikštą paskelbė, kad Dangaus Karalystė arti, paskelbė išganingą žinią, Evangelijos Gerąją Naujieną! Jonas krikštijo atgailaujančius, nusidėjėlius juos panardindamas į vandenį ir kartu skelbė jiems išganingą žinią, o apie save sakė pranašo Izaijo žodžius: „Tyruose šaukiančio balsas: Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištieskite mūsų Dievui vieškelį!" (Iz 40, 4)

Jonas Krikštytojas - Jėzaus pusbrolis, paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo. Jis puikiai suprato ir žinojo Jėzaus žemiškąją misiją, Jonas žinojo ir kokia svarbiausia jo misija - kviesti žmones Viešpaties sutikimui, ruošti kelią Karaliui. Jonas buvo vienas iš tų žmonių kuriems visiškai nebuvo svarbūs žemiškieji dalykai, o tik dangiškieji. Dabar pamatę taip apsirėdžiusį ir tik gamtoje randamu maistu besimaitinantį žmogų, palaikytume jį valkata, panašiai galėjo nutikti ir tais laikais, tačiau ne tas Jonui buvo svarbu, pirmiausia jis skelbė - vykdė savo misiją, o daugelis žmonių išgirdo, ėjo, atgailavo ir buvo pakrikštyti vandeniu. Minios prie jo rinkosi. Jonas nėjo į miestus, sinagogas ar didžiules patalpas. Kas norėjo išpažinti nuodėmes - atgailavo ir tas susirasdavo Joną. Akivaizdu, kad jis veikė Dievo Dvasios vedamas, nors krikštijo vandeniu. Ne tik krikštijo, bet ir pamokslavo, labai griežtai - savo klausytojus išvadindamas angių išperomis. Įsivaizduokime, jei šiais laikais pamokslininkas auditoriją taip pavadintų. Manau, neilgai jam tektų ši tarnyba, tačiau šis griežtas pamokslininkas krikštijo ir Jėzų. Dievo vedami, supratę savo nuodėmę žmonės neieškojo iškalbingo pamokslininko - eilinės pramogos sau, o ieškojo išgelbėjimo - ir rado.

Pas Joną atėję atgailaujantieji išpažino savo nuodėmes ir buvo pakrikštyti - jiems buvo atleistos nuodėmės - viskas aišku, tačiau įdomu tai, kad pas Joną atėjo ir Kristus, kuris vienintelis tada ir dabar - be nuodėmės. Jonas puikiai pažinojo Kristų, žinojo Jo dieviškumą ir žemiškąją misiją, akivaizdu ir tai, kad jis prieštaravo Jėzui.

Manau, dažnam iš mūsų yra tekę išgirsti iš vaikų, kurie tik žaidžia ir mūsų akimis žiūrint, užsiiminėja visokiais niekais, labai genialių, svarbių minčių ir įžvalgų. Jonas Krikštytojas jautėsi kaip tas mažas vaikelis prieš Jėzų, nors ir panašaus amžiaus jiedu buvo. Jonas prieštaravo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu eini pas mane!"(Mt 3,14)

Kodėl Jėzus buvo pakrikštytas? Yra įvairių aiškinimų, tačiau svarbiausias atsakymas yra Kristaus atsakymas Jonui: „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui. Tada Jonas sutiko" (Mt 3,15) Jėzus visiškai susitapatino su žmonija. Tėvo atsiųstas į žemę žmoniškuoju pavidalu atlikti atpirkimo misijos, Jėzus tai darė tobulai.

Dažnai sakoma, kad Kristus parodė pavyzdį žmonėms: Jis taip darė ir jūs darykite. Tai ne tas pats! Kristaus krikštas nėra tas pats, kaip žmogaus krikštas. Kristus buvo ir yra šventas, be nuodėmės ir jam nereikėjo atgailauti, tačiau Jis atėjo pas žmones ir turėjo susitapatinti, pilnai prisijungti prie žmonijos, būti lygiateisiu nariu, vienodu savo žemiškomis teisėmis, kaip kiti nuodėmingi žmonės, netgi mažesniam už kai kuriuos. Gimti - kaip vargšui, mirti - kaip nusikaltėliui.

Daugelis iš mūsų buvome pakrikštyti vaikystėje - priskirti Dievo globai, Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčiai - ne kokiai nors konfesijai - reformatų, liuteronų ar katalikų, krikšto metu esame priskirti, įvesdinti į krikščionišką Bažnyčią, kad toliau būtume globojami, kad galėtume priimti ir geriau suprasti Viešpaties dovanas, o jau supratę, vėliau patvirtinti savo tikėjimą konkrečioje bendruomenėje. Dažnai mes džiaugiamės būdami reformatais, tai gerai, jei šis džiaugsmas yra nuoširdus. Džiaukimės pirmiausiai, kad mes esame krikščionys, kad Kristus irgi buvo pakrikštytas vandeniu, kaip ir mes šiais laikais, krikštijami, kad pakrikštijus Kristų ant Jo nusileido Šventoji Dvasia, kaip ir mes Krikšto sakramento metu iš Viešpaties Jėzaus Kristaus priimame Dvasios krikštą.

Be to Kristaus vandens krikštas simbolizuoja ir mirtį. Jėzus savanoriškai pasirinko mirtį ant kryžiaus. Mums krikštu suteikiama galimybė numirti nuodėmei ir gimti Kristaus tarnybai. Kristus susitapatino su nuodėminga žmonija per Krikštą, o mes per Krikštą sutapatinami su Kristumi, kad būtume Jo išgelbėti. Ir tai viskas vyksta Jo dėka iš Jo malonės. Argi tai nenuostabu? Argi tai ne džiugi žinia mums? Ar tai ne tokia pat džiugi ir svarbi žinia mums, kaip Jėzaus gimimas ir prisikėlimas.

Kristaus Krikštas šio skaitinio pabaigoje patvirtinamas Šventosios Trejybės veikimu kartu - tuo metu, kai Viešpats lipo iš vandens, jis pamatė Dievo Dvasią nužengiančią ant Jo, o Tėvas prakalbo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi". Tai nuostabus įvykis ir žinia, tai išganingas teisumo patvirtinimas, pagrindinės krikščioniškos doktrinos išaiškinimas.

Mes dažnai mėgstame ginčytis ar reikalaujame paaiškinimo, kodėl reikia krikštyti vaikus, ar tikrai reikia, kokio amžiaus, kada konfirmuotis reikia - per anksti ar jau vėlokai, Viešpaties Vakarienės eiti - dažniau ar rečiau, kaip tai daryti, kokiu būdu, kiek ir kaip melstis ir dar begalės klausimų. Į kiekvieną iš jų labai ar nelabai išsamiai galima atsakyti - paneigti ar patvirtinti, tačiau ar tai labai sustiprins kiekvieno iš mūsų tikėjimą? Tikėjimas - Viešpaties malonės dovana Jo išrinktiesiems, o Jėzus sako: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui." Ir tai jiedu atliko.

O juk ir mes girdime šiuos Viešpaties žodžius, gal dažniau ne ausimis, o širdimi. Kartais padarome sau visiškai nenaudingus, iš šalies nesuprantamus veiksmus, tačiau džiugius širdžiai, reikalingus artimui ir malonius Dievui. Tą daryti ir kviečia Jėzus: „dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui" - ne pelnui, prabangai, savanaudiškam pasitenkinimui, o teisumui - Viešpaties teisumui, o to nepadarysime be Dangiškojo Tėvo vedimo be Šventosios Dvasios apšvietimo, be Kristaus širdyje, todėl melskime kaskart būti apšviestais Dievo Dvasios, kaskart atlikti viską, kas teisu pirmiausia Viešpaties ir nebūtinai žmonių akyse, tik taip gausime amžiną palaimą čia, šiuose laikinuose namuose ir kai išeisime į Dangiškojo Tėvo ir mūsų amžinuosius namus. Amen.