Gen.superintendento kun.Tomo Šerno Homilija

Prieš ordinaciją gen.superintendentu ne kartą svarsčiau ir abejojau. Argi ne liūdnai juokinga žiūrint, kad mažos ir dar rimtų bėdų turinčios Bažnytėlės vadovas bus ratukuose sėdintis invalidas?

Suprantama, jog tai gana simptomatiškas ir užuojautą, jei ne slaptą pašaipą, sukeliantis liūdnokas vaizdelis. Panašių nuotaikų kamuojamas pradėjau ruoštis sekančio sekmadienio pamaldoms. Tam darbui padeda Lietuvos Biblijos draugijos leidžiamas kasdienio Biblijos skaitymo Gyvenimo palydovas, kuriame kiekvienai dienai yra Šventraščio ištrauka. Atsivertus knygelę akis užkliuvo už vienos eilutės: Su savo Dievu galiu peršokti mūrą / Psalmyno 18,30/.

Ta eilutė buvo tokia užtikrinta, net įžūli savo begaliniu pasitikėjimu, ir labai linksma, tad iš karto patraukė mano dėmesį. Pasižiūrėjęs į aštuonioliktąją psalmę radau tokius į mane ir į jus bylojančius žodžius:
Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam - tobulas,
tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.
Tu gelbsti prispaustuosius, bet pažemini išdidžius žvilgsnius.

Tu, Viešpatie, uždegi man žiburį; Viešpats, mano Dievas, šviečia man tamsumoje.

Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu - peršokti sieną.
Kitas Biblijos vertimas, bet esmė ta pati - su Dievu galima peršokti ne šiaip sau kokią tvorą, bet tikrą tvirtovės sieną.

Aišku, kad Dievo žodis byloja apie didelių kliūčių įveikimą, bet man, rateliuose sėdinčiajam, į širdį ir į protą įsismelkė linksma emocija bei mintis - su Dievu galiu peršokti sieną! Aš galiu šokti per sieną... Aš galėsiu šokti per sieną, kai ir Jūs visi drauge šoksite.
Pagalvojus apie mūsų Bažnyčią šokinėjimo prasme, tai iš duobės jau iššokome. Dabar reikia toliau šokti per sieną. Kiekvienas darbas, padarytas Dievo garbei ir Bažnyčios labui, mūsų situacijoje yra šuolis. Kiekvienas laikraščio, almanacho ar knygos išleidimas yra šuolis. Pagalvojus apie mus kaip apie mažą Bažnyčią, tampa aišku, kad nesame kokie „sunkiasvoriai gigantai", bet esame „lengvo svorio" atletai. Pats tas šokinėjimui... Tai ir šokinėkime kuo aukščiau!

Iš tikro juk mums visiems to paties trūksta. Kiekvienas savo širdyje turime sienų, kurias reikia peršokti, šeimose ir kasdieniniuose darbuose atsitrenkiame į visokias sienas. Neverta net priminti, kad mūsų Bažnyčioje taip pat turime sieną, mūsų Lietuvos šiandienos moralinėje bei ekonominėje situacijoje turime rimtų sienų, kurias tiesiog reikia kuo greičiau peršokti ir eiti toliau.

Mes, krikščionys, tiesiog esame įpareigoti „šokinėti su savo Dievu", nes Viešpats mums uždega žiburį, mūsų Dievas šviečia mums tamsoje...
Tad ir šokinėkime, drąsiai šokime kartu su Dievu. Amen