Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Išaugę iš gimtosios žemės syvų - Jonas ir Martynas Yčai (I)
Donnerstag, den 11. November 2010 um 09:50 Uhr
There are no translations available.



ycai1
Įvairaus plauko tautos protintojai, įsijautę į savanoriškų pamokslautojų vaidmenį, savo tėvynainiams negaili kritikos už nenorą keistis, nesugebėjimą naujai mąstyti, prikiša baudžiauninko kompleksą, kurio lietuviai, girdi, vis dar nesugeba atsikratyti. Tačiau jei galvojame apie ateitį, būkime teisingi praeičiai: ne baudžiauninkai išdavinėjo ir pardavinėjo tėvynę Lietuvą, ne valstiečiai ir ne ūkininkai ją mainė ir keitė į kitas, dažniausiai tariamas ir vienadienes, vertybes. Kauno technologijos universiteto profesorius dr. Stanislovas Masiokas siūlo prisiminti, kad 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrėjai, pirmieji politikai, diplomatai, mokslininkai ir kultūros veikėjai buvo pirmos kartos nuo žagrės lietuvių inteligentai.

Išties, tarp dvidešimties Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, dauguma buvo valstiečių vaikai. Išimtį sudarė Stanislovas Narutavičius, Donatas Malinauskas ir Jonas Smilgevičius - bajoriškų giminių atstovai. Ir šiandien dr. Jono Basanavičiaus vadovaujami Lietuvos Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai gali būti pavyzdys visiems Lietuvos politikams.

Užtektų prisiminti paskutinio pokario Lietuvos partizanų kovas, ligi šiol tarptautiniu mastu deramai neįvertintas. Reto didvyriškumo ir atsakomybės už savo šalį, tautą ir valstybę pavyzdys, o juk daugumą laisvės kovotojų sudarė ne mėlyno kraujo asmenys, bet kaimo berneliai, kuriuos gyvenimas privertė nusiėmus nuo peties dalgį imtis šautuvo ar automato.

Iš kokių tautos syvų visi tie vyrai sėmėsi moralinės jėgos, pilietinės atsakomybės ir tautinės savigarbos, sugebėjimo kritiškomis visam kraštui aplinkybėmis neprarasti svarbiausių gyvenimo orientyrų? Mėginimų atsakyti buvo ir ateityje bus ne vienas. XIX a. viduryje mirštančios lietuvių tautos žodinį ir materialujį paveldą vokiečių kalbininkai kvietė užfiksuoti, išsaugoti žmonijos atminty, kad nebūtų prarastas visiems laikams, kaip atsitiko su žuvusios senosios prūsų tautos palikimu. Įvyko sunkiai paaiškinamas stebuklas: XX a. pradžioje lietuvių tauta ne tik atsigavo, susitelkė, bet ir parodė stebėtiną gyvybingumą. Pirmojo pasaulinio karo metais atkūrė Lietuvos valstybę, pradėjo gaivinti ir plėtoti ūkines bei kultūrines šalies galias. Per dvidešimtį su trupučiu nepriklausomos valstybės gyvavimo metų Lietuva pagal daugelį rodiklių jau buvo toli gražu ne paskutinė Europos valstybė.

Štai ta nuostabi organiška slinktis iš nebūties į visavertį gyvenimą turėtų stebinti visus, kurie domisi tautų gyvybės šaltiniais ir bando suvokti, kodėl vienų jėgos išsenka ir jos pasitraukia iš istorijos arenos, išlieka nebent istorijos analuose, o kitos tarsi būtų gurkštelėjusios iš amžinybės šaltinio, įgauna naują atspirtį, prisitaiko prie epochos vėjų ir toliau tęsia savo egzistenciją.

Ar galima tautos esatį suvokti per atskiras asmenybes? Veikiausiai tik iš dalies ir su didelėmis išlygomis, nors Lietuvos istorijoje tokių galėtume įvardyti ne vieną. Tarp jų ne paskutinė vieta tektų broliams Jonui ir Martynui Yčams.

Būtent šioms dviems asmenybėms rugsėjo 25-ąją Vilniaus universitete buvo skirta vienos dienos istorinė konferencija „Yčai - XX amžiaus Lietuvos istorinės asmenybės". Laikas tokiam sumanymui kaip reta palankus, nes šiemet minime Jono Yčo (1880 07 21 - 1931 12 17) 130-ąsias gimimo metines, o Martyno Yčo (1885 11 13 - 1941 04 05) - 125-ąsias.

Konferencijos rengėjas - Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, kuriam talkininkavo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija (vadovas prof. Sigitas Kregždė). Programos sudarytojai veikiausiai pasikuklino, pasirodė aristokratiškai mandagūs, kas visai nebūdinga šiais visuotinės konkurencijos laikais. Istorijos fakulteto garbę stoiškai gynė tik doktorantė Vilma Bukaitė, perskaičiusi labai turiningą pranešimą „Jono ir Martyno Yčų istoriniai nuopelnai Lietuvai". Gaila, kad fakulteto istorikai dėl įvairių priežasčių konferencijoje dalyvauti negalėjo.Svarbiausi pranešimai gulė ant trijų profesorių pečių. Arnoldo Piročkino pranešimas - „Broliai Yčai - įžymieji Lietuvos reformatų kultūros atstovai", Sigito Kregždės - „Yčų šeimos psichosocialinis portretas", o Dobilas Kirvelis nagrinėjo temą „Martynas Yčas jaunesnysis - žymus mokslo kultūros atstovas". Taigi prisimintas žymus biologas teoretikas, Sirakūzų universiteto (Niujorko valstija, JAV) profesorius, Vilniaus universiteto garbės daktaras ir Lietuvos mokslininkų sąjungos garbės narys Martynas Yčas jaunesnysis, gimęs 1917 m. Voroneže, o jo tėvai - Hipatija (Šliūpaitė) ir Martynas Yčai. 1954 m. G. Gamovas (George Gamow), A. Ričas (Alexander Rich) ir M. Yčas jaunesnysis sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus, ir tai buvo reikšmingas mokslo proveržis. ycai3

Lietuviams padovanojęs nepriklausomybę

Tiesioginės įtakos brolių Yčų paminėjimo renginiui Vilniuje turėjo dar vienas rugsėjo 25-osios įvykis Biržuose. Tą patį šeštadienį Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje vyko kunigo Tomo Šerno ordinacija į vyresniuosius kunigus ir įvedimas į Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento pareigas. Vieninteliam gyvam Medininkų tragedijos liudininkui patikėtos atsakingos Lietuvos evangelikų reformatų vyskupo pareigos.

Tomas Šernas garbingai pratęsė savo giminės tradiciją: jo senelio dėdė, evangelikų reformatų kunigas ir literatas Adomas Šernas, 1942 m. buvo išrinktas superintendentu, bet ne tik dėl to artimas kiekvienam lietuviui - jis mus apdovanojo vienu labai brangiu žodžiu. Ligi tol vartoti žodžiai „liuosybė", „neprigulmybė", o XX a. pradžioje A. Šernas pasiūlė „nepriklausomybę". Vien dėl to nusipelno pagarbos ir prisiminimo. Ne mažiau žymus ir jo brolis Jokūbas Šernas - Vasario 16-osios Akto signataras.

Iškilmės Biržuose paskatino aktyviausius Vilniaus evangelikus reformatus vykti į šį šiaurės Lietuvos miestą. Dėl to Yčams skirtoje konferencijoje Vilniuje žmonių susirinko ne taip jau ir daug. Galbūt, kils pagirtinas noras ją pratęsti, nes Yčų asmenybės ir jų nuveikti darbai to tikrai nusipelno. Jono ir Martyno Yčų sukaktuviniai metai nesibaigia. Artėja lapkričio 13-oji - Martyno Yčo 125-ąsis gimtadienis, tad tikriausiai bus pasinaudota proga dar kartą susitikti Yčų giminės medžio užuovėjoje.

Giminės šaknys veda į Škotiją?

Jeigu mintimis pasektume Jono ir Martyno Yčų gyvenimo kelią, tai neabejotinai rūpėtų ne tik jų didieji darbai, bet ir to kelio pradžia, asmenybių formavimosi ištakos, kartais net smulkmenos, iš kurių visumos juk ir klostosi kiekvieno žmogaus likimas. Vien tėvais ir Šimpeliškių kaimu (šeši kilometrai į pietus nuo Biržų, į vakarus nuo kelio Biržai - Rokiškis) apsiriboti būtų aiškiai per maža. Tai brolių Yčų gimtavietė. Giminėje sklandęs mitas jos pradžią siejo su škotų patrankininkais, kuriuos kunigaikštis Radvila neva pasikvietęs rūpintis Biržų pilies gynybos reikalais. Ar buvo taip iš tikrųjų, ar tai - tik graži legenda, tačiau ji audrino vaizduotę ir todėl negalima sakyti, kad iš tokių pasakojimų naudos tiek, kiek iš vėjo genamo rūko. Lietuviai savo giminės pradžią siejo su mitiniu Romos laikų kunigaikščiu Palemonu, o šiaurės Lietuvos vėjų gairinami Yčų protėviai savo ištakų ieškojo rūstesnio klimato kalnuotoje Škotijoje. Viskas suprantama, gal būta ir tokios laiko mados.

Seno mito patrauklumas Yčų giminėje neišblėso net ir XX a. pabaigoje; gyvavo bent jau moterų, visados jautresnių ir pagavesnių įvairiems poetiniams sielos virpesiams ir panašiems paslaptingiems dalykams, širdyse. Prof. S. Kregždė priminė 1995-uosius, kai Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Biržuose vyko Jono ir Martyno Yčų gimimo sukaktuvių minėjimai. Martyno Yčo dukterys Hipatija ir Evelina grįždamos po visų minėjimų kelioms dienoms sustojo Londone, kur bibliotekose domėjosi senomis enciklopedijomis, ieškojo Yčų giminės ištakų. Nežinome, kad ką naujo ir mitą patvirtinančio būtų radusios, bet pats faktas įdomus.ycai2

Kad ryšis su škotais galėjo būti ne visai iš piršto laužtas, rodo ir Lietuvos protestantizmo centre Kėdainiuose, kurie taip pat priklausė Radvilų giminės šakai, gyvenusi nemaža škotų kolonija - viena didžiausių Baltijos ir Skandinavijos regione. Škotai amatininkai ir pirkliai kūrėsi aplink Reformatų bažnyčią ir Didžiąją rinką, istorijoje išliko škotiškos magistrato narių, burmistrų, evangelikų reformatų bažnyčios vyresniųjų ne tik Kėdainiuose, bet ir visoje Lietuvoje, pavardės. Išliko ir baltojo dagio ženklas - Škotijos simbolis. Iš viso Kėdainiuose gyveno šešios tautinės ir konfesinės bendruomenės, o pats miestas garsėjo kaip vienas daugiakultūrio potencialo centrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Biržai ir Radvilos
Toje istorijoje yra vienas labai realus dalykas, į kurį išties galėtume įsikibti - Yčų giminės pradžios sąsajos su Radvilomis. Kad Yčai buvo Radvilų pavaldiniai, mums yra svarbus ir pakankamai informatyvus dalykas, jeigu norime suprasti ir kai kuriuos šios giminės bruožus, gal net nesunkiai pastebimą išskirtinumą. Biržai neatsiejami nuo Radvilų, kaip ir ši giminė nuo Biržų.

Dar visai neseniai Biržų vardo pradžia buvo siejama su 1589 m. pastatyta Radvilų pilimi, bet šiuo metu galima teigti, kad pirmojo Biržų paminėjimo data yra gerokai ankstesnė - 1455 metai. Varšuvos centriniame senųjų aktų archyve, Radvilų fonde, aptiktas štai toks ant paprasto popieriaus senąja slavų kalba, kuri LDK naudota kaip kanceliarinė, parašytas dokumentas: „Pats karalius Kazimieras, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir kitų žemių Didysis kunigaikštis. Šiuo mūsų raštu suteikėme ponui Radvilai Astikaičiui pagal jo prašymą šešis Rokvėnų žmones, kuriuos bajorai išvijo iš jų tėvonijų, o ponas Radvila apgyvendino juos mūsų Pienionių žemėje. Leidžiame Radvilai tuos žmones iš ten apgyvendinti jo pirktoje Biržų žemėje šalia vokiečių sienos ir šiuo raštu duodame jam minėtus šešis žmones. Rašyta Gardine 1455 m. balandžio 14 d." Raštą patvirtino Trakų vaivada Mykolas Kęsgaila. ycai4

Kaip matyti, ponas Radvila Astikaitis įgijo šešis naujus pavaldinius, o Biržų kraštas gavo 134 metais paankstintą vardo paminėjimą istorijoje. Vadinas, šiemet sukanka 555 metai, kai pirmą kartą istoriniame šaltinyje aptinkamas Biržų žemės vardas. Biržų krašto gyventojams tokį svarbų dokumentą archyve pirmasis aptiko lenkų istorikas Vladislovas Semkovičius, rinkęs medžiagą apie bajorų gimines ir jų heraldiką. 1998 m. istorikas Deimantas Karvelis su tuometiniu Biržų meru Vytautu Zurba nuvažiavo į Varšuvą ir atsivežė minėto dokumento kopiją, kuri yra Biržų žemės pirmo paminėjimo istorijoje įrodymas. Bet tai dar nebuvo Biržų miesto paminėjimas.

Biržų miestelio vardas pirmą kartą šmėkšteli 1520 m. akte, kuriuo įtvirtinamos Radvilų - Mykolo, Jono ir Jurgio - valdų dalybos. Jurgiui Radvilai, Barboros ir Mikalojaus Rudojo tėvui, teko Biržai, kuriuose buvo 53 dūmai (gyvenamieji namai) ir papildomai apgyvendinta 15 žmonių. Po dešimties metų Biržuose jau rūko 105 kaminai (63 priklausė miestiečiams, 42 - Biržų dvaro baudžiauninkams). 1547 m. ši Biržų valda įgijo kunigaikštystės statusą, o su karaliais pradėję giminiuotis Radvilos tapo vienais įtakingiausių LDK didikų.

Į 1547 m. Radvilų giminės istorijoje reiktų atkreipti ypatingą dėmesį. Tų metų gruodžio 10 dieną Šventosios Romos imperatorius Karolis V Mikalojui Radvilai Rudajam už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais suteikė kunigaikščio titulą ir erelio herbą. Po keturių dienų, t. y. gruodžio 14-ąją, imperatoriaus brolis Austrijos karalius Ferdinandas I tą patį titulą ir herbą suteikė Mikalojui Radvilai Juodajam. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas šiuos titulus patvirtino 1549 m. sausio 25 dieną. Mikalojus ycai5Radvila Rudasis tapo pirmuoju Biržų-Dubingių, Mikalojus Radvila Juodasis - Olykos-Nesvyžiaus kunigaikščiu.

Savo turtus ir politinę galią Radvilos ir jų palikuonys įtvirtino naujomis statybomis. Mąstydamas strategiškai, įžvelgdamas šiaurinių Lietuvos sienų galimus pavojus iš švedų ir kitų šalių, Mikalojus Radvilos Rudojo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas 1575 m. patvenkė Apaščios ir Agluonos upelius, suformavo seniausią Lietuvoje 400 hektarų dirbtinį vandens telkinį - Širvėnos ežerą. Tai buvo tik sumanymo pradžia. 1586 m. Radvila Perkūnas pradėjo bastioninės itališko tipo Biržų pilies-tvirtovės statybą. 1589 m. baigti svarbiausi darbai, pilies teritorijoje pastatyta bažnyčia. Biržai tapo Radvilų šeimos rezidencija ir svarbiausia LDK karine tvirtove. Tų pačių 1589 m. gegužės 1 d. Biržų miestui suteiktos Magdeburgo teisės.

Ateityje tikriausiai bus rasta ir ankstesnių Biržų miestelio ar krašto paminėjimų, bet šiemet džiaukimės trimis penkiukėmis šalia šio šaunaus ir garbingo vardo.

Lietuvos reformacijos varomoji jėga
Ar būtina apie visa tai rašyti, jei užsibrėžėme lyg ir kuklesnę užduotį - prisiminti ir pagerbti brolius Yčus? Vis dėlto, norint pajusti iš kur trykšta tos žemės syvai, iš kurių gyvybinės jėgos sėmėsi Yčų ir kitos šiaurės Lietuvos giminės, tiesiog būtina suvokti ir įsisąmoninti visą priežasčių ir pasekmių mazgą.

Jeigu mintimis pasektume Yčų giminės kelią, bent tą jo dalį, kuri mūsų kuklioms išgalėms prieinama, reiktų pradėti kaip tik nuo kunigaikščių Radvilų, kurie valdė Biržus. Yčų protėviai buvo Radvilų pavaldiniai, ir tai nėra bereikšmis istorijos faktas, kurį prisimintume, tačiau be didesnio nuostolio apeitume. Jeigu gilinamės į Yčų giminės gyvenimo būdą, nuostatas, siekius ir daugelį kitų dalykų, be kurių būtų sunku suprasti ir mums labiausiai rūpimų asmenybių veiksmų motyvaciją, padarytus darbus, ir kaip tie darbai buvo padaryti - tai svarbu žinoti. Yčų giminės likimui sąsaja su Radvilomis buvo ne tik svarbi, bet (visai galimas dalykas) ir esminė.

Maža pasakyti, kad Biržų Radvilos buvo reformatai. Tai buvo reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje varomoji jėga, svarbiausioji atspirtis, kuria rėmėsi pažangus to meto judėjimas. Siekis naujai perskaityti Dievo žodį, sugrįžti prie pirminių krikščionybės tiesų ir iš to kylanti būtinybė šviestis ir šviesti kitus, išvaduoti žmogiškąją asmenybę iš bažnytinių dogmų ir scholastikos varžtų, taigi, atsigręžimas į žmogų kaip asmenybę ir iš to kylanti pakantumo artimam savo, tolerancijos, kaip bendravimo formos ir gyvenimo būdo, pripažinimas - argi visa tai nebuvo visiškai nauja ir būdinga būtent Lietuvos reformatams?

Kiek visos šios savybės buvo perduotos broliams Yčams, kokiu būdu pasiekė per tėvus, senelius ir dar senesnius protėvius? Pagaliau, kiek visa tai jau buvo spėję užgožti XIX a. pokyčiai, kai kartu su naujais Biržų savininkais Tiškevičiais šiame krašte išplito baudžiava, tiesiogiai palietusi ir brolių Yčų tėvus? Tai vis klausimai, į kuriuos norėdamas atsakyti ir bandydamas sukurti Yčų šeimos psichosocialinį portretą savo pranešime prof. Sigitas Kregždė turimus faktus derina su tam tikrais pasamprotavimais. Jis rėmėsi ir „genetinės atminties" sąvoka. Šiuo atveju nemėginsime gilintis, kiek šis pamatas tvirtas pažinimo kelyje, tačiau bent jau daugelis profesoriaus išmąstymų atrodo visai logiški ir pakankamai įtikinami.

Sunkumai užgulė Yčų šeimą
Kad ir giminėje sklandęs mitas, esą Yčų giminės šaknys veda į Škotiją, iš kurios kunigaikštis Radvila į Biržų pilį pasikvietė patrankininkus. Jokiais rašytiniais šaltiniais, bent kol kas, nepatvirtinta istorija, bet ji veikė giminės narių protus. Veikė prasmingai, nes Yčai visada jautė tam tikrą savo išskirtinumą ir atsakomybę ne tik už protėvius, bet ir savo pačių darbus. Šis įtikėjimas į savo giminės išskirtinumą, teikė drąsos ir ryžto imtis naujovių, kurių kiti jų vietoje gal ir nebūtų ėmęsi. Tai dažniausiai pasiteisindavo. Juk buvo įtikėję, kad iš kunigaikščių Radvilų Yčų giminė perėmė kai kurias nuostatas. Visų pirma tai pasakytina apie protestantiškas ir lietuviškas nuostatas, nes Radvilos niekada neatsisakė Lietuvos valstybės savarankiškumo idėjos, net ir Liublino unijos su Lenkija nepasirašė. Pilietinis orumas, savo žmogiškosios vertės pajauta ir atsakomybė ne tik už giminės, bet ir krašto, Lietuvos valstybės interesus, visados išskyrė Radvilas iš daugelio kitų LDK giminių. O ar Yčų giminės vyrams ir moterims tai nebuvo būdinga, neišskyrė jų iš savo socialinės aplinkos? Laisvė nedalyjama, nedovanojama ir nenuperkakama, bet išsiugdoma žmogaus savybė. Tikriausiai tai tinka ir giminei.

Pastebėsime, kad šios tautinės, religinės savivokos Yčai neprarado net ir tada, kai Radvilos po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo išstumti iš Lietuvos politinio gyvenimo, neteko didžios dalies savo valdų. Biržai atiteko naujiems savininkams, o Yčai, kaip ir daugelis kitų su žeme susijusių asmenų grafų Tiškevičių buvo įbaudžiavinti, bet nenuskurdo ir savo žmogiškosios vertės neprarado. Pasakysime ir daugiau. Kai 1861 m. buvo panaikinta baudžiava, Martynas ir Zuzana Yčai Šimpeliškių sodžiuje sugebėjo nusipirkti nei daug, nei mažai - 33 dešimtines žemės. Ūkininkavo sumaniai, tad įsigijo malūną, prisidurdavo ir iš prekybos mišku. 1880 m. ir 1885 m. gimusiems sūnums Jonui ir Martynui, Yčų šeima jau turėjo tvirtus pagrindus: tai rodo ir Biržuose nusipirkti du gyvenamieji namai.

Yčų sodyba Šimpeliškiuose aplinkinių kaimų gyventojams buvo ir lietuviškumo židinys: čia kryžiavosi knygnešių keliai, buvo draudžiamų lietuviškų spaudinių sandėlis. Iš sodybos plito lietuviški raštai ir į kitas vietas. Atostogų metu atvažiuodavo Zuzanos Yčienės brolis poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis (1843-1915), mokytojavęs Sumų gimnazijoje Charkovo gubernijoje. Tos viešnagės įnešdavo gyvumo ir dar didesnio lietuviškumo - Šimpeliškiuose dažnai skambėjo lietuviškas poetinis žodis. Dagilis skaitydavo savo eilėraščius ir vertimus. Visa tai veikė apylinkių gyventojus, didino susipratusių lietuvių skaičių. Užsimezgusią švietėjišką ir kultūrinę tradiciją vėliau pratęs broliai Jonas ir Martynas Yčai, kuriems Šimpeliškiuose jau bus ankšta, tad grįždami atostogų Biržuose savo paskaitas skaitys platesnei publikai, 1906 m. surengs pirmąjį Biržuose lietuvšką vakarą, o vėliau tų renginių ir kultūrinių iniciatyvų tik daugės. Visa tai bus, bet daug vėliau.

Grižkime į 1890-uosius, kai Jonukui buvo dar tik dešimt metų, o Martynukui - vos penkeri. Ligi tol jų tėvai jautėsi savo likimo šeimininkai, bet tai buvo gan trapus jausmas.

Šeimą ištiko štai kokia bėda: Jono ir Martyno tėvas pateko į policijos akiratį. Grėsė areštas ir tremtis į Sibirą. Teko apsispręsti, kuri iš dviejų blogybių geresnė - Amerika ar Sibiras? Šeimos galva pasirinko Ameriką. Palikęs šeimą ir ūkį buvo priverstas skubiai emigruoti.

Ūkis ir visi šeimyniniai rūpesčiai užgulė Zuzanos Yčienės pečius. Sūnui Jonui tuo metu buvo dešimt metų, o Martynui vos penkeri. Netenka stebėtis, kad šeimą užgulė dideli sunkumai. Jonas buvo pradėjęs eiti mokslus Mintaujos gimnazijoje, kur mokėsi iki 1894 metų. Ūkiui smunkant materialiniai šeimos reikalai vis prastėjo, tad Yčienei su dviem vaikais būtų buvę visai striuka, jei ne dviejų geradarių parama: evangelikų reformatų bažnyčios sinodo ir mamos brolio Stanislovo Dagilio. Dėl šios paramos Jonas Yčas galėjo tęsti mokslus, tiesa, turėjo keltis į Slucką (dabar Baltarusijoje), arčiau dėdės Dagilio, mokytojavusio Sumų gimnazijoje.

Be minėtos materialinės paramos tikriausiai neminėtumėm šių iškilių lietuvių valstybininkų sukakčių - paprasčiausiai jie nebūtų išaugę tokiomis asmenybėmis. Evangelikai reformatai nepaliko bėdoje atsidūrusių savo bendruomenės narių, ir tai suprantama, nes šios konfesijos narių viena iš siekiamybių yra bendruomeniškumas. Katalikams būdingas didesnis individualumas, o ir amžinąjį gyvenimą po mirties kiekvienas tikintysis bando užsitikrinti atskirai. Bendros naudos suvokimas ir siekis, bendruomeniškumo jausmas, atėjęs iš evangelikų reformatų nuostatų, atsispindėjo ir valstybininkų Jono ir Martyno Yčų charakteriuose, akivaizdžiai pasireiškė jų politinėje, švietėjiškoje, kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. Bet iki visų didžių darbų Lietuvos labui, kuriuos buvo lemta broliams atlikti, dar laukė labai ilgas kelias.

„Aš prastas Dagilis, bebalsis, besylis..."
Prisiminkime ir kitą labai svarbų jų gyvenimo ramstį. Šeimai likus be tėvo, brolių Yčų dėdė Stanislovas Dagilis tapo geradariu ir gelbėtoju, be kurio pagalbos Yčų šeimai būtų buvę sunku išbristi iš visų sunkumų. Jau buvome užsiminę, kas buvo tas Dagilis, bet nieko nepasakėme, kokias giesmeles ir kieno balsu giedojo.ycai6

Poetas aušrininkas, pedagogas ir didelis visuomenininkas S. Dagilis buvo širdingas ir nuostabus žmogus, daug kur broliams atstojęs tėvą. Šiems tik pradėjus krimsti mokslus, jų dėdė mokytojavo Sumų gimnazijoje Ukrainos žemėje, mokė klasikinių kalbų. Buvo mokęsis Kėdainių ir Slucko reformatų gimnazijose, studijavęs Peterburgo Istorijos-filologijos institute, tad visai neatsitiktinai į tą pačią gimnaziją Slucke pasiūlė persikelti ir savo sūnėnui Jonui Yčui.

Net ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, mintimis S. Dagilis visada buvo su gimtuoju kraštu, domėjosi tėvynės ir gimtinės reikalais. Buvo Lietuvių literatūros draugijos narys, siuntinėjo jos žurnalui savo surinktas dainas ir pasakas, rašė į Aušrą. S. Dagilis vertė į lietuvių kalbą labai gerus autorius - A. Mickevičiaus Konradą Valenrodą, Tris Budrius, A. Puškino Eugenijaus Onegino ištraukas, M. Lermontovo Angelą, Tris palmes, L. Kondratovičiaus-Sirokomlės Lietuvą ir kitų poetų kūrinių ištraukas. Pasireiškė kaip vienas iš kūrybiško vertimo lietuvių literatūroje pradininkų. Sudarė reformatų Giesmyną lotyniškais rašmenimis.

O kad buvo didelio vidinio temperamento asmenybė, rodo jo labai sodria kalba ir šmaikščiai parašyta poema Joninės Parovėjos karčemoje. Tik jis tokį kūrinį ir galėjo sukurti - trykštančios iš tautos gelmių optimizmo, Joninių šventės nežaboto dūksmo pavyzdį, gal dar gamtameldiškų laikų tam tikrą atgarsį tautos savimonėje.

Per atostogas lankydavosi Šimpeliškiuose pas seserį Zuzaną Yčienę, sūnėnus Joną ir Martyną. Dvidešimt vienerius metus mokytojavo svetur, susigadinęs sveikatą, apkurtęs, 1894 m. grįžo į Biržus, kur dar tiek pat metų gyveno. Emerito statusu nesitenkino, buvo veiklus, tapo reikšminga nacionalinio ir kultūrinio lietuvių judėjimo Biržuose figūra. Įkūrė chorą, kurio choristai kartu su savo organizatoriumi kas sekmadienį dalyvaudavo reformatų bažnyčios pamaldose. Savo gausia biblioteka leido naudotis Biržų mokiniams, tarp kurių buvo ir Julius Janonis. Poeto namuose (nepriklausomai nuo tikybos) rinkdavosi visi, kuriems rūpėjo lietuvybės reikalai.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas


Nuotraukose:
  1. Broliai Jonas ir Martynas Yčai - vieni žymiausių Lietuvos valstybininkų
  2. Biržų krašto pasididžiavimas - kunigaikščių Radvilų pilies mūrai
  3. Kristupas Radvila Perkūnas - Biržų pilies ir krašto tvirtybės kūrėjas
  4. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius Dobilas Kirvelis ir Istorijos fakulteto doktorantė Vilma Bukaitė
  5. Austrijos karaliaus Ferdinando I privilegija, kuria Mikalojui Radvilai Juodajam suteikiamas kunigaikščio titulas ir herbas
  6. Gilių įžvalgų nestigo profesoriaus Arnoldo Piročkino pranešime