„Nupirkit kas nors bilietą į Švediją"- skaitau vieno Biržų evangelikų reformatų parapijos choro „SD Gloria" choristo užrašytą lyg ir prašymą, lyg ir kreipimąsi, viename iš populiarių socialinių interneto tinklų, praėjus bemaž porai savaičių po choro kelionės į kaimyninę šalį, ir susimąstau: kokia patirtis šiandieniniam jaunam, veržliam viskuo aprūpintam moksleiviui, gyvenančiam šiltuose jaukiuose tėvų namuose, dar ir šiandien šildo sielą ir kursto troškimą sugrįžti atgal?

„Kokia nuostabi šalis yra Švedija. Čia tau be priežasties šypsosi, klausia kaip sekas, niekam nerupi kaip atrodai, niekas nepasakys „ko nori?", tiesiog draugiškumo įsikūnijimas." - randu atsakymą jaunosios choristės mintyse išsakytose iškart po kelionės.
Patiko viskas: ypač Stokholmas naktį, vaikų kambarys Bažnyčioje ir žaidimų - laive (kelte - aut.past), ir biblioteka, kurioje, vėlgi, galima žaisti, šliaužioti, karstytis ir... skaityti knygas. - dalinasi prisiminimais pradinukė Ingrida.

Štai tokie šilti, nepamirštami ir daugelis dar neišsakytų įspūdžių užliejo Biržų evangelikų reformatų parapijos choro „SD GLORIA" choristų širdis, spalio mėnesį sugrįžus iš savaitinės kelionės po Švedijos broliškos misijos Sandoros bažnyčios parapijas.

Ši pirmoji giesmių pripildyta choro kelionė į užsienį - tai viena iš priemonių siekiant įgyvendinti Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Švedijos misijos Sandoros Bažnyčios sutartį bendradarbiauti bažnytinės muzikos srityje. Pavasarį Biržuose lankęsis Vaxjo parapijos pučiamųjų orkestras padarė pirmąjį žingsnį, o biržiečiai netruko žengti antrąjį.

Taip 20 choristų su vadove J.Duderiene ir kun. S.Švambariene vieną spalio penktadienio popietę išvyko į Rygos tarptautinę perkėlą, kur laukė smagi kelionė keltu „Romantika". Tiesa, tikrąją kelionės romantiką pakeitė susirūpinimas, kuomet išplaukus į atvirą jūrą ėmė pūsti stiprus vėjas, kuris visą naktį supo laivą ir neleido užmigti jaukiose kajutėse, o miegoti reikėjo, nes ryte laukė Stokholmas su savo žavesiu ir šešių valandų kelionė autobusu į Vaxjo miestą pietinėje Švedijos dalyje. Tačiau rytas, padovanojęs nuostabų saulėtekį, su mažom salelėm ir akmenuotais Stokholmo pakrančių vaizdais, praskaidrino net ir tuos, kurie nesudėjo bluosto visą naktį. Uoste choristus pasitiko seniai pažįstamas geras Lietuvos reformatų draugas kun. G.Bondessonas, kuris kartais juokaudamas prasitaria, kad galėtų save vadinti pusiau lietuviu, nes ši šalis ir jos žmonės užima itin svarbią jo gyvenimo dalį. Lietuvoje viešėjęs, pamokslavęs, stovyklavęs su skautais ir reformatų šeimomis, vedęs seminarus ir atstovavęs Švedijos misijos Sandoros bažnyčią kasmetiniuose ir šventiniuose Bažnyčios susirinkimuose-Sinoduose, jis išties gerai žinomas ir Biržų, ir Lietuvos reformatams. Bet šį kart ne apie jį.

Kadangi turėjome tik porą valandų apsidairyti, palikę savo lagaminus autobuse, išskubėjome į Stokholmo gatves. Visi pasklido kas kur: vieni į miesto centrą, kiti - senųjų pastatų fotografuoti, treti - atsigerti rytinės kavos ir aplankyti miesto biblioteką. Žinojome, kad Švedija neoficialiai vadinama „vaikų rojumi", bet tai ką pamatėme kultūrų centre ir bibliotekos vaikų skyriuje - pranoko visus įsivaizdavimus. Vos įžengus į daugiaaukštį pastatą fojė šurmuliavo tėveliai su mažyliais, kurie pasilypėję ant didelių medinių kubų, kažką spaudinėjo, šūkčiojo ir rodė piršteliu savo mamoms ir tėčiams. Pasirodo, taip lankytojai supažindinami su miesto planu, kuris suprantamas ir aiškus, net ir nemokančiam skaityti, nes paspaudus mygtuką, prie kurio yra nupieštas pvz. rašytojos Astridos Lindgren kūrybos muziejus vaikams, didžiuliame makete aplink objektą užsidegę mažos lempelės parodo norimą vietą.

Pakylame į penktą aukštą. Biblioteka visiškai nepanaši į mūsiškę. Vaikai ir tėveliai ateina čia kartu. Pirmiausia, kas krenta į akis - tai laisvės pojūtis ir erdvė, kurioje yra vieta ir laikas žaidimams, knygoms, dėlionėms. Tai tarsi vaikų skaitykla, kurioje laukiami net kūdikiai. Jų knygelėms yra atskiros mažos lentynėlės, minkšta danga ropoti, ar išsitiesus ant pilvo su tėveliu paskaityti knygelę. Net vietoj laiptukų yra speciali plokštė, kuria mažieji gali saugiai užropoti ir pasiimti norimą knygelę. Netoliese - virtuvėlė, kur galima pašildyti maistą mažyliui. Kiek vyresniems vaikams čia pastatytas medinis namas su begale kambarėlių, bei erdvių, kur galima užlysti ir ramiai vienam paskaityti knygelę. Knygos, lyg tarp kitko sudėtos lentynėlėse namelio sienose ir vaikai gali jas pasiimti kada panorėję. Greta - erdvė pasakų mylėtojams: kambarys su scena, kur skaitomos ir vaidinamos pasakos. Daugiau kaip penkiasdešimt vaikų buvo tą kartą bibliotekoje ir niekas nerėkavo, nesipyko, o juos prižiūrėjo vienintelė moteriškė, mažiesiems lankytojams išdavinėjanti dėliones ir loginius žaidimus, bei registruojanti knygas, kurias vaikai nori parsinešti namo. Mūsų mažiausi giesmininkai - Lukas, Ingrida ir Marijus - buvo sužavėti ir nenorėjo palikti šios „pasakų šalies", bet mūsų jau laukė kelionė.

Susitikę su kitais kelionės draugais visi autobuse dalijomės pirmaisiais įspūdžiais, ilsėjomės, žaidėme ir po ilgų šešių kelionės valandų autobusu, pagaliau atvykome į Vaxjö miestą, kur jau mūsų laukė misijos Sandoros bažnyčios parapijiečiai. Čia mus visus sutiko kaip namie: šilti ir besišypsantys veidai, nuoširdūs apsikabinimai, garuojanti vakarienė tarsi sakė - esate čia labai laukiami. Beje, dabar išties suprantame, ką reiškia garsusis žodžių junginys „švediškas stalas". Maistas - šviežias ir skanus, daug įvairių vaisių ir daržovių. Niekas neverčia ir neragina valgyti. Kiekvienas turi galimybę pasirinkti ir į savo lėkštę įsidėti maisto pagal savo norą ir skrandžio dydį. Šmėstelėjo mintis - kad nuo čia, nuo kasdienio stalo prasideda vaikų mokymas pasirinkti ir atsirinkti svarbius dalykus. Pasistiprinę ir pasišnekučiavę, užsukę žvilgtelėti į Bažnyčią, buvome „padalyti" šeimoms, kurios priėmė mus nakvynei. Čia visus lydėjo nepamirštamos patirtys, nes šios šeimos, - kuriose pirma vieta atiduodama Dievui, antroji - savo artimui. Ir mus ne tik šiltai priglaudė, skaniai maitino, bet dar ir dovanų kelionei įdėjo. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad visi įsigijome naujų draugų Kristuje, kurie prisimena, meldžiasi už mus ir laukia sugrįžtant.

Taigi, visi gerai pailsėję ir pakilios nuotaikos sekmadienio rytą vėl susitikome Bažnyčioje, kur skubėjome repetuoti, nes netrukus turėjo prasidėti pamaldos. Gaivios salotinės spalvos marškinėliais ir šaliais pasipuošę visi choristai susėdo priekyje. Po keleto bendrų surinkimo giesmių ir maldos atėjo mūsų choro eilė. Po pirmosios giesmės, Arne Sjobergas, pats daugel kartų buvęs Lietuvoje ir Biržuose, pristatė chorą parapijai, o kun. S.Švambarienė perdavė sveikinimus nuo Biržų parapijos bei kun. R.Mikalausko, pasakė homiliją bei į anglų kalbą išvertė lietuviškai giedamų giesmių prasmę. „Gera giedoti šlovės giesmes mūsų Dievui, nes malonu ir teisinga Jį šlovinti giesme." - iš atminties išnyra 147-osios psalmės žodžiai. Gera šlovinti Dievą toli nuo gimtųjų namų, gyvai jaučiant ir žinant, kad per Kristų mes esame viena didelė Dievo šeima.

Po pamaldų visi leidžiamės į parapijos salę, kur parapijiečių laukia kava su pyragu, o choristų - skanūs ir sotūs pietūs. Beje, susirinkti prie arbatos ar kavos puodelio po sekmadienio pamaldų - sena tradicija ne tik Vaxjö, bet ir kitose parapijose. Padėkoję už šilumą, už nuostabias akimirkas choristai trumpai apžiūri Vaxjö miestą, nuo 1742 m. dar vadinamą stiklo karalyste. Kuomet Kosta Boda įkūrė pirmąjį stiklo fabriką, čia iki šiol gyvuoja stiklo pūtikų amatas, veikia stiklo muziejus. Vaxjö mieste ir apylinkėse gyvena apie 80 tūkst. gyventojų, kur jaunatvišku šurmuliu ir gyvybe alsuoja Linnaeus universitetas su 14 tūkst. studentų. Legenda byloja, kad 11 a., atvykęs anglų misionierius šventasis Zygfridas, pastatė pirmąją bažnyčią, kuri buvo perstatyta į akmeninę 1170 m. Iki šiol ji tebestovi miestelio centre, šiandien šioje katedroje reziduoja Smolando žemių evangelikų liuteronų vyskupas. Choristai aplankė ir dar vieną miesto įžymybę: Teleborgo aidintį vandens bokštą. Stovint bokšto centre numetus akmenuką aidas jo garsą atkartoja 12 karų ir 50 karų sustiprina, kad rodos malūnsparnio sparnai suktųsi. Tad sugiedota lietuviška giesmė taip pat skambėjo labai įspūdingai.

Sugrįžę į Bažnyčią buvome apdovanoti žvakidėmis-žibintais ir atsisveikinę išvykome į Åtvidaberg miestelio parapiją, su kuria mūsų Bažnyčią sieja Biržų reformatų parapijoje atsinaujinanti Skautų veikla. Åtvidaberg yra nedidelis kalnakasių miestelis, turintis 8 tūkst. gyventojų ir įsitaisęs pusiaukelėje tarp Vaxjö ir Stokholmo. Anksčiau garsėjęs vario kalnakasyba, baldų pramone ir skaičiavimo mašinomis, šiandiena jis garsus Švedijoje išskirtine gamta ir futbolo komanda, kuri žaidžia aukščiausioje šalies lygoje. Beje, parapijos jaunimas dovanų gavo būtent vietos komandos marškinėlius su žaidėjų parašais, bei komandos futbolo kamuolį, kurie čionykščių labai vertinami.

Pasitiko mus linksmasis Atvidaberg misijos Sandoros bažnyčios kunigas Larsas Kallforsas su skautų grupe. Po trijų valandų kelionės turėjome greitai persirengti ir po dešimt minučių prasidėjo sekmadienio vakarinės pamaldos, kuriose didžiausią laiko dalį užima giesmės. Kun. Larsas papasakojo, kad vieną sekmadienį per mėnesį jų parapija vietoj rytinių pamaldų turi vakaro pamaldas. Parapijoje yra daugiau nei šimtas narių. Vakarinėse pamaldose dalyvavo apie penkiasdešimt. Kunigas apgailestavo, kad tėra vos viena šeima su trimis vaikučiais, kurie prieš porą metų atsikėlė į miestelį. Jie taip pat dalyvavo vakaro pamaldose ir klausėsi mūsų choro giesmių. Pamaldų metu choras giedojo beveik visą savo repertuarą. Kun. S.Švambarienė pasakė trumpą pamokslą, po jo choro jauniausi dalyviai Ingrida, Lukas ir Marijus sugiedojo dvi giesmeles. Kunigas Larsas padėkojo chorui sakydamas: „Mes visi šiandiena patyrėme, kaip atrodo gabalėlis dangaus su giedančiais angelais nusileidęs ant žemės". Pamaldos baigėsi lietuvišku palaiminimu, po jo visi pamaldų dalyviai buvo pakviesti bendrai nuotraukai. Išdrįso ateiti tik keletas drąsiausių: kunigas, vertėja, skautai ir aišku, vaikai. Vėliau, pabendravę ir pavakarieniavę, vėl išvykome nakvynei į šeimas.

Kita diena giesmininkams buvo laisvesnė, o štai vadovams atnešė ir nemenkų rūpesčių. Mat, vienam iš choristų autobuse dingo piniginė su dokumentais ir pinigais, tad norint Lietuvos ambasadoje gauti laikiną dokumentą grįžti namo, teko užregistruoti ir patvirtinti įvykį vietos policijos nuovadoje. Švedai nebūtų švedai, jei negyventų ramiai ir be streso, tad ir policijos nuovadoje vyravo ramybė. Čia, nuovadoje, policininkai dirba tik tris dienas per savaitę ir tik pusę dienos. Buvo beveik darbo pabaiga, ir dėl mums būtino dokumento niekas per daug neskubėjo padėti. Galima suprasti tokį pabrėžtą lėtumą, nes paskutinis rimtas įvykis - vagystė, šiame miestelyje buvo prieš gerus pusantrų metų. Vis dėlto kun. Larsui pavyko įkalbėti policininką paplušėti - parūpinti būtinus dokumentus, kadangi popiet mūsų jau laukė kelionė atgal į Stokholmą.

Prieš tai dar suspėjome aplankyti miestelio istorijos muziejų, dviejų bažnyčių įsteigtą labdaros krautuvėlę, kurioje gautos lėšos panaudojamos įvairiems misijos projektams. Tuo tarpu mažesnieji vaikai buvo be galo laimingi, radę laiko pažaisti interaktyvius žaidimus su parapijos skautais. Dar spėjome papietauti ir suplanuoti bendrą skautų stovyklą ateinančią vasarą Biržuose.

Nors kelionė į sostinę buvo ilga, malonus autobuso vairuotojas neleido liūdėti leisdamas švediškos grupės ABBA melodijas ir laikas nuo laiko papasakodamas apie vietoves, kurias pravažiuodavome. Netrukus ėmė temti, tačiau už langų nebuvo tamsu. „Kaip šiltai ir jaukiai atrodo namai, kurių languose dega naktinės lempos! Aš būtinai įsigysiu ir savo namų languose pastatysiu", - kalbėjo viena iš chorisčių, žavėdamasi mažesniuose ir didesniuose tamsiai rudos spalvos namų languose šviečiančiomis lempelėmis. „Tokia tradicija, - vėliau paaiškins bažnyčioje sutikta maloni moteriškė.- Taip namų šeimininkai praneša aplinkiniams, kad jie rūpinasi savo namų jaukumu, o svečiai šiuose namuose - visuomet laukiami."

Vairuotojas, specialiai parinkęs maršrutą, kad važiuodami per Stokholmą pamatytume kuo daugiau, pranešinėjo, kur turime žiūrėti ir į ką atkreipti dėmesį, kad šiek tiek geriau pažintume šį didžiulį ir gražų miestą. Buvo nuostabu klausytis šio malonaus žmogaus, o kartu ir liūdna, prisiminus Lietuvą ir Biržus... Juk mes tebuvome paprasto maršrutinio autobuso keleiviai, o vairuotojas, užuot dirbęs savo darbą, sugebėjo dar ir pasidalyti žiniomis ir gerumu.

Stokholmas mus pasitiko ryškia žibintų šviesa, didingais karalių rūmais ir rotuše, kurioje teikiamos Nobelio premijos. Pamatėme ir lietuviams brangią „Globus" sporto areną, kur 2003 m. buvo iškovotas Europos krepšinio pirmenybių auksas. Centrinėje autobusų stotyje mus pasitiko kun. G.Bondessonas ir pavedžiojo po naktinį Stokholmo senamiestį, vėliau palydėjo į Upplands Vesby misijos Sandoros bažnyčią, esančią priemiestyje. Padėkoję Dievui už nuostabią dieną išsiskirstėme į kambarius poilsiui. Laukė dar viena - ne mažiau įspūdinga diena.

Beje, Bažnyčios pastatai Švedijoje išties funkcionalūs: po vienu stogu paprastai telpa ir parapijos virtuvė su dideliu kambariu sekmadienio kavai, keletas mažesnių kambarių skautams, sekmadienio mokyklai, jaunimo susitikimams, kunigo raštinė, sanitariniai mazgai. Parapijose kiekvieną savaitės dieną vyksta užsiėmimai įvairioms amžiaus grupėms: skautų, moterų, senjorų susitikimai, jaunimo klubas, vyrų pusryčiai, sekmadienio mokyklėlės bei kūdikių su mamomis dainavimo-giedojimo pamokėlės. Švedijoje krikščionys didelį dėmesį skiria vaikų ir jaunimo ugdymui, auklėjimui, užimtumui. Dažnai nuliniame aukšte, po bažnyčia, įsteigiamas krikščioniškas darželis, kai kur - sporto salės.

Tad ir mes, per naktį išbandę visus tokio funkcionalaus pastato privalumus, ramiai pailsėję, kitą rytą nukeliavome į labdaros parduotuvę, kurią su dar dviem kitom Bažnyčiom įsteigė misijos Sandoros bažnyčia. Iš čia surinktos aukos siunčiamos į vieną Afrikos šalį, kur vykdomas akveduko tiesimo projektas, siekiant žmones aprūpinti geriamu vandeniu. Beje, ši parduotuvė vykdo ir socialinį projektą - bedarbiai vietos gyventojai gali įgyti žinių ir įgūdžių, dirbdami drauge su darbuotojais; taip pat integruojami ir nedidelę protinę ir fizinę negalę turintys priemiesčio gyventojai. Pabendravę, sugiedoję keletą giesmių ir papietavę, išskubėjome atgal į Bažnyčią, kur jau rinkosi parapijos senjorai pasiklausyti giesmių ir vargonų koncerto.

Beje, tiek kunigas, tiek publika buvo labai nustebę, kai prie vargonų sėdo buvusi biržietė, dabar jau studentė Aušra Pačegonytė. Šiandieninėje Švedijoje jau neįmanoma rasti jaunų žmonių, kurie grotų vargonais, juolab, kurie rinktųsi jį kaip specialybę. Pravirkdžiusi ne tik vargonus, bet ir senjorus, Aušra įsiliejo į chorą, kuris giedojo angliškas ir lietuviškas giesmes. Joms taip pat neliko abejingų. Ypač džiaugėsi viena moteris lietuvė, jau keletą metų sukūrusi šeimą ir gyvenanti Švedijoje. Ji dėkojo už galimybę išgirsti giesmes gimtąja kalba, kurios jai palietė širdį ir priminė gimtinę. Atsisveikinę išskubėjome į keltą, kuris turėjo parplukdyti atgal, namo...

Namolio, kur gatvės ir namų langai tamsūs, kur autobusų vairuotojai dažniausiai pikti ir surūgę, kur Bažnyčių pastatuose ir žmonių santykiuose vis dar dvelkia šaltis, kur žmonės vienas kitą vertina pagal tai kaip atrodai, o ne už tai, kas esi, kur troškimas dalintis be atlygio - retenybė, o vaikai reikalingi statistikai, o jų ugdymas, dažniausiai, tik mokyklos reikalas. Ne, nenoriu pasakyti, kad viskas protestantiškoje Švedijoje gerai, o pas mus vien blogai. Myliu Lietuvą ir Bažnyčios žmones, todėl ir džiaugiuosi, kad ši kelionė net ir sunkmečiu pavyko! Kad pamatėme, patyrėme, išgyvenome tiek nuostabių akimirkų, visur jausdami šilumą ir Dievo artumą. Už tai tariame didelį AČIŪ choro vadovei Jūratei, artimiesiems, tėveliams, Biržų reformatų parapijai, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo Konsistorijai, Švedijos Misijos Sandoros bažnyčiai ir AB „Siūlas" fabriko direktoriui V.Gražiniui.

Tačiau labiausiai dėkojame Dievui, kurio ranka mus lydėjo ir tebelydi. Lydi ir čia Lietuvoje, kad patyrę tiek nuostabių akimirkų Švedijoje su sesėm ir broliais Kristuje, keistumės patys ir keistume savo kraštą, pirmiausia leisdami Dievo Žodžiui keisti save. Ir joks bilietas į Švediją čia nepadės, nes džiaugsmo ir ramybės šalis priklauso Dangiškajam Karaliui. Viešpats mus pašaukė būti Jo vaikais čia ir dabar, prisakęs mylėti Viešpatį ir savo artimą, kaip mylime patys save. Būti šviesa tamsoje. Kuomet išmoksime mylėti ne dėl to, kad norime būti geri žmonių akyse, bet dėl to, kad Dievas mus pirmas pamilo, tuomet ir pasaulis aplink mus pasikeis. Pasikeis neatpažįstamai. Ir nesinorės iš jo bėgti, bet norėsis dalintis Viešpaties Šviesa, esančia mumyse ČIA IR DABAR. To ir linkiu sau ir kiekvienam patyrusiam begalinį Viešpaties gerumą!

Biržų evangelikų reformatų parapijos II dvasininkė
Kun.S.Švambarienė

Nuotraukas galite pamatyti čia: