Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Sužeistos Gruzijos kryžiai
Trečiadienis, 17 Lapkritis 2010 16:20

Lietuvos evangelikų reformatų superintendento kun. Tomo Šerno eskizai iš šviežios kelionės po Gruziją: kokia ji šiandien, kuo gyvena, ko tikisi - ir, žinoma, kas iš viso to mums, santūriems ir dažnai pernelyg niauriems lietuviams, palyginti su tolimais, energingais, bet vis dėlto - giminaičiais Kristuje?..

gruzija-balandisGruzijoje daug kas įdomu: nepaprastai graži gamta, draugiški ir širdingi žmonės, šiukšlės, skurdas, išbadėjusių šunų gaujos, bažnyčios, skanus maistas ir užburiantis daugiabalsis vyrų dainavimas. Bet labiausiai, ko gero, akis bado net lietuviui neįprastas kvailai rizikingas vairavimo stilius. Daugiau žinantys apie šią šalį žmonės sakė, kad gruzinų savimonė yra skaudžiai sužeista dviejų dešimtmečių politinio nestabilumo ir išprovokuotų pilietinių karų, kuriuose aktyviai reiškėsi Rusijos diplomatija bei karinė jėga.

Situacija dar skaudesnė dėl milžiniško nedarbo. Todėl jie taip ir vairuoja savo automobilius - be jokios atsakomybės ir pagarbos vienas kitam. Gruzinams ypač svarbu turėti tikėjimą, viltį ir meilę, nes tik nuo šių dalykų prasideda teisingesnis žmogaus bei šalies gyvenimo konstravimas.

Tapatybės ieškojimas
Labai sena šalis turi atrasti savo modernią tapatybę ir savo laisvės modelį. Gruzijoje nacionalinė stačiatikių bažnyčia atlieka nevienalytės šalies konsolidaciją ir padeda augti patriotizmui. Sunku daryti gilesnes išvadas, šią ypatingą šalį daugiausiai mačius vien pro automobilio langą, pro kurį vis dėlto kuo puikiausiai pastebimi gruziniški paminklai.

Daugiausia visai nauji, pastatyti po Michailo Saakašvilio išrinkimo prezidentu. Kultūros centruose bei sostinėje stūkso kuklios „kultūrinio" tipo skulptūrėlės, kurias narsiai gožia senovės karalių ir mitų herojų monumentai.

Karžygys, besigrumiantis su tigru arba milžiniškus eržilus pasibalnoję milžiniški valstybės valdovai su kardais rankose. Vyrauja herojinė tematika. Didieji kunigaikščiai lietuviškuose paminkluose atrodo it blankūs praeities pasakų personažai. Mūsų kunigaikščiai - susimąstę ir tylūs, tarsi kapinių angelai katalikų kapinėse. Net Gedimino žirgas kažkoks itin romus. O štai Gruzijos didžiūnų žirgai narčiai kelia koją, raiteliai sustingę didingame judesy.

Atrodo, kad visa šalis trokšta to energingai pergalingo judesio. Tbilisyje trimis pamainomis vyksta niekada nesustojanti senamiesčio restauracija, tiesiami keliai. Paminklų papėdėje - įnirtingas automobilių eismas nuolat paįvairinamas įkyraus pypsėjimo.

Kryžiai
Tačiau svarbiausia Gruzijos nacionalinės tapatybės ieškojime bei jos nustatyme yra kryžių ir tikėjimo simbolika.

Kryžiai kyla miestuose, kaimuose, atšiauriuose kalnuose, ant nacionalinių kepurių, vyno gėrimo indų, suvenyrinių kinžalų ir oficialiose vėliavose. Vėliavos dvi - valstybinė ir bažnytinė. Valstybinė vėliava išsiuvinėta, naudojant viduramžių Gruzijos simboliką. Baltos vėliavos centre - didelis raudonas šv. Jurgio kryžius, apsuptas keturių mažesnių, yra visiškas Jeruzalės kryžiaus atitikmuo.

Ši vėliava paplito viduramžiais, kai karalius Jurgis V iš šalies išvarė mongolų užkariautojus. Jeruzalės kryžius simbolizuoja Šventąją žemę. Ši valstybinė vėliava yra įteisinta 2004-aisiais, po „rožių revoliucijos" į valdžią atėjus M.Saakašviliui.

Vėliavos prasmė aiški - balta spalva simbolizuoja nekaltumą ir tyrumą, šv. Jurgio kryžius byloja apie karžygį, nugalintį slibiną, o Jeruzalės kryžiaus atitikmuo primena, kad Gruzijos žemė yra šventa.

Bažnytinė vėliava, plevėsuojanti prie bažnytinių pastatų šalia valstybinės vėliavos, yra panaši - ant balto fono raudonas Šv. Nino kryžius su žemyn nulenktais skersiniais. Gruzinai savo tautos krikštą sieja su Šv. Nino atėjimu į Gruziją. Tbilisyje ant kalno stovi didžiulė paminklinė kompozicija - šventoji, iškėlusi stebuklingą vynmedžio kryžių, kviečia krikštui ir kartu laimina tautą. Šv. Nino statula tėra stilizuota minimaliai išreikšta figūra su rankoje iškeltu kryžiumi, tačiau ji yra labai dinamiška. Žvelgiant apima neramus jausmas, kad statula savo judesiu ragina: paskubėkite!

Šv. Nino svarba šių laikų Gruzijai
Šventosios istorija prasideda nuo bažnytinės legendos - Jėzaus Kristaus mokiniai su Marija metė burtus dėl to, kam į kokius aplinkinius kraštus reikia eiti ir skelbti Evangeliją. Marijai teko Gruzija, bet dėl kažkokių priežasčių pastaroji savo misijos neįgyvendinusi. Jau daug vėliau, IV amžiuje, Marija į Gruziją pasiuntė mergaitę Nino.

Manoma, kad šv. Nino kilusi iš Kapadokijos (dabartinė Turkijos teritorija), kurioje anuomet gyveno ir gruzinų gentys. Su savo šeima nukeliavo į Jeruzalę, čia pasiliko gyventi pas vietos krikščionę. Dvylikos metų Nino nakčia aplankė regėjimas: Marija liepusi eiti į Gruziją ir pakrikštyti tą kraštą vynmedžio kryžiumi.

Prabudusi mergaitė rankose rado kryžių, kurį dar perrišo savais plaukais. Atėjusi į Gruziją, apsigyveno Mcchetoje - senojoje Kartlijos karalystės sostinėje, netoli dabartinio Tbilisio. Ten darė išgydymo stebuklus, krikštijo: netrukus įtikėjo ir pati karalienė.

Karalius dar kurį laiką liko ištikimas seniesiems tikėjimams, bet po įvykio karališkoje medžioklėje tapo aistringu krikščionybės šalininku. Legenda pasakoja, kad medžioklėje valdovui staiga aptemo akys ir jis, priešingai nei kiti medžioklės dalyviai, nebematė net saulės. Išsigandęs karalius prisiminė tos mergaitės Dievą ir malda kreipėsi į Jį. Staiga jis vėl praregėjo ir nepaprastai pradžiugo.

Visiškai atsigavęs po sukrėtimo, karalius siuntė į Bizantiją pasiuntinius, prašydamas kunigų savo tautai pakrikštyti. Po kurio laiko tai ir buvo padaryta, o kontaktų su Jeruzale bei Konstantinopoliu metu dar buvo įsigytos Kristaus kryžiaus detalės ir net nukryžiavimo vinys (Regis, nesuskaičiuojama, daugybė tikinčiųjų parsivežė tų „šventųjų" vinių. Jų buvo, švelniai tariant, gerokai per daug. Kažkas iš smalsiųjų matematikų suskaičiavo pasaulio bažnyčiose saugomas Jėzaus nukryžiavimo vinis - jų svoris viršija pusantros tonos!).

Šios šventenybės buvo nugabentos į Mcchetos bažnyčią. Vinys buvo iškilmingai palaidotos. Originalus savo forma ir medžiaga - tarsi specialus Gruzijos ženklas - Šv. Nino kryžius ir šiandien saugomas sidabriniame futliare. Turistams parduodami metaliniai šventieji kryželiai su vynmedžio atvaizdavimu, kaip ir mediniai, ar vynmedžio kryžiai. Kryžiaus sutvirtinimui naudojamas paprastas natūralus špagatas, kuris simbolizuoja Šv. Nino plaukus.

Tikėjimas Gruzijoje
Gruzijos stačiatikių bažnyčia laikosi savosios mokymo tradicijos, kad Gruzijos bažnyčia esanti ypatingoje Dievo motinos globoje. Jų bažnytinė tradicija taip pat sako, kad ir Jėzaus apsiaustas buvo atgabentas į Mcchetą žydų, kurie nukryžiavimo metu buvo Jeruzalėje. Nors tai tik bažnytinės legendos, bet gruzinai tiki, jog apsiaustai, vinys bei kitokios relikvijos turi didelę reikšmę jų išgelbėjimui ir tikėjimui sutvirtinti. Rusų kalba tos stačiatikių relikvijos vadinamos „мощи", t.y. galiomis, tarsi tikėjimo „stiprintuvais".

Evangelikų reformatų požiūriu, toks tikėjimas yra perdaug instrumentinis. Vietoj to, kad žmogus pats atgailautų ir gyventų pagal Dievo Žodį, jis linkęs tą pastangą perleisti specialistams, vienuoliams, kurie melstųsi už jį, o savo asmeninį tikėjimą bei atgailą jis linkęs „racionalizuoti" - „sustiprinti" relikvijomis. Tokiu būdu bažnytinės tradicijos svarba tampa tendencingai pirmaujanti prieš Šv. Rašto autoritetą.

Nemažai ir liaudiškų - pagoniškų prietarų. Gruzijoje pakelėse teko ne kartą pamatyti stačiatikių kraštams būdingų „norų išsipildymo medžių".

Sugalvojus kokį svarbų norą, reikia nakčia, kad niekas nematytų, ant medžio ar krūmo šakelės užrišti kaspinėlį. Tuomet, tas noras turėtų išsipildyti. Tokių burtų medžių galima pamatyti nuošalesnėse vietose - jie stovi pakelėse, prie senų bažnyčių ir vienuolynų.

Net ir pats vynmedžio kryžiaus simbolis Gruzijos žmonėse gali būti suvokiamas kaip Marijos simbolis - ji ir yra vynmedis, kuris išaugino vaisių Jėzų: „O pats vynuogienojas - tai Dievo Motinos simbolis. Taigi, su šventosios Ninos vardu siejamas vynuogienojo kryžius simbolizuoja Kristaus gimimą iš Mergelės Marijos: panašiai kaip vynuogienojas užaugina vynuoges ir pripildo jas gyvybės, taip ir Mergelė Marija pagimdė kūniškąjį pavidalą įgavusį Dievą ir suteikė jam žmogiškąją gyvybę" („Šiaurės Atėnai „Krikščionybės plitimas Gruzijoje" 2010 05 21 Tinatin Gagočasvili).

Tuo tarpu Evangelija apie šį simbolį sako kitaip (žr. į Jono 15,1-8). Atrodo, kad tikintis gruzinas kartu yra ir savo tautinės bažnyčios patriotas, kuriam savos legendos bei gruziniška bažnytinė tradicija natūraliai yra artimesnės už krikščioniško tikėjimo pamatą - Dievo Žodį.

Pagal žinias iš interneto, 2002 m. stačiatikiai radikalai sukėlė gaisrą Gruzijos Biblijos draugijoje ir sudegino porą tūkstančių „protestantiškų" - t.y. Sinodo nepatvirtinto vertimo Biblijų, kuriose kažkas įžiūrėjo grėsmę Gruzijos bažnyčiai. Cituojant www.religija.lt aiškėja, kad neapykantos kitoms krikščioniškoms bažnyčioms bei jų užpuolimų būta kur kas daugiau: "Gruzijos stačiatikių bažnyčios kunigas B. Kobakchidzė sako, kad už dalyvavimą riaušėse turėtų būti teisiami dešimtys žmonių, įskaitant „kai kuriuos Gruzijos stačiatikių patriarchato dvasininkus". Jis teigia, kad „psichologinę atmosferą Mkalavišvilio veiklai sukūrė pats Patriarchas. Jo pamokslai persisunkę ksenofobija, ekstremizmu ir nacionalistine ideologija."

Per pastaruosius kelerius metus be jau minėtųjų baptistų ir Jehovos liudytojų chuliganiškus išpuolius Gruzijoje kentė katalikai, sekmininkai, „tikrieji stačiatikiai". Užpuolikai degindavo religinę literatūrą, nusiaubdavo maldos namus ir mušdavo tikinčiuosius (pagal „Forum 18" 2005 m. vasario 1 d. pranešimą).

Pažvelgus į žemėlapį, akivaizdu, kad Gruzijos bažnyčia ilgus šimtmečius turėjo sieną su priešiškomis kitatikių imperijomis, vadinasi, jai teko atlaikyti daugybę invazijų ir dvasiškai, ir fiziškai. Buvo ir mongolų, ir Šiaurės Kaukazo kalniečių genčių puolimai, ir, žinoma, nuolatinis spaudimas iš Persijos ir Turkijos. Panašu, kad ir dabar bažnyčia yra užėmusi gynybinę laikyseną, kurią dar labiau skatina šiandien visuomenę krečiantys pokyčiai ir nelaimės.

Krikščioniško tikėjimo tvirtovėmis tapo vienuolynai sunkiai prieinamose kalnų vietose. Tokių pavyzdžių nesunkiai rasime ir daugumoje valstybių, kuriose krikščioniška stačiatikybė susidūrė su islamu, pvz.: Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos stačiatikių vienuolynai kalnuose atliko mažiausiai dvi funkcijas: tyloje ir savistaboje esantys vienuoliai buvo „arčiau Dievo" savo ir žmonių akyse; sunkiai prieinami, bei aukštai stūksantys vienuolynai tarsi iškeltos vėliavos visiems priminė, kad krikščionybė yra gyva. Numanu, kad tose retai apgyvendintose ir krikščionims labai nesaugiose vietose Reformacija negalėjo nei iškilti, nei išvis prigyti, įskiepyta iš išorės... Vienuolynai tapo krikščionybės citadelėmis kalnuose.

Gruzijoje daug senų vienuolynų, iš kurių nemaža dalis jau nebėra tušti. Lietuvių rašytojo A.Vienuolio aprašytose Kaukazo legendose yra pasakojimas apie akmenimis virtusius prakeiktuosius vienuolius, kurie pasivogė jiems patikėtą žmonių auksą ir bandė pabėgti iš vienuolyno šalia Kazbeko viršukalnės.

Pagal dabartinę valstybinę „partinę liniją" ir mūsų vairuotoją Georgijų, panašias legendas kūrė kagėbistai žūtbūt norėdami pakirsti vienuolynų autoritetą.

Vienuolynai sudaro architektūrinių Gruzijos paminklų pagrindą. Šalia negausių užsienio turistų, jose nuolatos gausiai lankosi mokinių ekskursijos. Mokiniai tris kartus persižegnoja prieš įeidami į šventyklą, o mergaitės dar gobia galvas skarele ar šaliu.

Bažnytinė politika
Ryšiai su Rusijos stačiatikių bažnyčia buvo ir yra skausmingi. Rusijai aneksavus Gruziją, ir pastarosios bažnyčia buvo pajungta Maskvos patriarchato vadovybei, nors gruzinų tauta buvo pakrikštyta gerokai anksčiau.

Nepaisant gruzinų dvasininkijos pasipriešinimo, nuo 1811-tųjų Gruzijos bažnyčios liturgijoje buvo įvesta bažnytinė slavų kalba. Šiais laikais ryšiai su Rusijos bažnyčia yra dvejopi - bažnyčias ir jų vadovus suartina bendra antiekumeninė pozicija, bet skiria skirtingas požiūris į nuolatinę Rusijos „taikdarystę" Gruzijos teritorijoje ir santykius su Armėnijos apaštaline katalikosų bažnyčia.

Gruzijos patriarchato santykiai su Armėnijos bažnyčia ir kitomis konfesijomis nėra labai geri. Šalyje yra pripažintos šios „negruziniškos" krikščionių bažnyčios: armėnų, Romos katalikų, baptistų, evangelikų liuteronų.

Gruzijos stačiatikių bažnyčia neoficialiai kaltina Armėnijos bažnyčią monofitizmu, t.y. erezija. Pasienyje su Armėnija yra armėnų gyvenamos teritorijos su savo bažnyčiomis, kurias Gruzijos bažnyčios patriarchatas yra linkęs perimti (ir, beje, dažnai sėkmingai, nors ir ne be rajono lygio skandalo). Tačiau tas skandalas būtinai išgirstamas Maskvoje, kuri, suprantama, suinteresuota palaikyti savo sąjungininkę Armėniją.

Būdama tautine ir autokefaline, Gruzijos stačiatikių bažnyčia pirmiausia orientuojasi į nacionalinio lygio uždavinius.

1990 m. patriarchas Ilja, matydamas didėjantį kruvinų neramumų pavojų, paskelbė viešą Įsaką, kuriame sakoma, kad kiekvienas užmušęs gruziną asmuo bus įrašytas į specialias patriarchato knygas ir pavadintas gruzinų tautos priešu. Šis Įsakas buvo skelbiamas, siekiant kovoti prieš vieną iš sunkiausiųjų nuodėmių - brolžudystę.

Tačiau osetinų ir abchazų separatistai kaltina Ilja II šiuo dokumentu paskatinus gruzinus imtis visai nebroliškų veiksmų prieš kitos etninės priklausomybės asmenis. Todėl, esą, ir prasidėjo neramumai, kurie ilgainiui atskyrė nuo valstybės bei bažnyčios valdžios ne gruzinų gyvenamas teritorijas.

Atrodytų, kad Gruzijai ir jos bažnyčiai susiduriant su rimtais bei pavojingais pokyčiais, šios turėtų siekti didesnio tarptautinio palaikymo.

Tačiau būtent tuomet Gruzijos stačiatikių bažnyčia, įsivyravus konservatyviai ir antiekumeninei teologijos krypčiai, 1997-aisiais išstojo iš Pasaulio Bažnyčių Tarybos ir Europos Bažnyčių konferencijos. Šiuo posūkiu ji parodė savo tolimesnę kryptį ir poziciją dėl vakarietiško ekumenizmo bei kai kurių protestantiškų bažnyčių liberalaus požiūrio į moralės dalykus.

Patriarchas Ilja II
Bažnyčios patriarcho Iljos II žodis Gruzijoje yra labai svarus. Ne tik dėl valstybės ir bažnyčios konkordato, įgyvendinto dar buvusio prezidento Eduardo Ševardnadzės laikais, bet ir tarp paprastų piliečių.

Pavyzdžiui, iš Vakarų atėjus jaunimo madai minėti Šv.Valentino dieną, patriarchas pasiūlė nemėgdžioti vakariečių, bet meilės šventę daryti vasarą, Šv.Trejybės minėjimo dieną, nes Šv.Trejybė ir yra meilė. Visi patriarcho paklausė, tad jaunimas dovanas vienas kitam dovanoti ir vyną kalnuose gerti atidėjo vasarai. Tik kažin ar tai vyksta dėl tikėjimo. Panašu, kad jauni žmonės nori būti patriotais ir gerbti savo šalies dvasinį vadovą.

Gruzijoje visur juntama bažnyčios ranka. Užsienio šalys, kurios turi užmegztus dvišalius santykius, domisi ne tik Gruzijos prezidento, parlamento bei vyriausybės veiksmais, bet kartu klausosi bažnyčios ir jos vadovybės nuomonės.

Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Jonas Paslauskas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl patriarcho Iljos II žodis yra svarbus visai šaliai. Prezidentas M.Saakašvilis aplink save subūrė energingus, Vakaruose išlavintus žmones, tačiau dauguma piliečių yra gerokai pavargę nuo nelinksmų naujienų bei linkę įtariai žvelgti į prezidento permainų ir vakarėjimo politiką. Tuo tarpu pasitikėjimas patriarchu Ilja II yra didelis, nes jo veikloje žmonės mato konservatyvumą ir šalies politikos subalansavimo siekius.

Bendraujant su ambasadoriumi J.Paslausku, kurį visai netikėtai sutikome atokiame miestelyje, išgirdome įdomų faktą, kaip patriarchas savo asmeniniu sprendimu pakėlė smunkantį gimstamumą: dvasinis vadovas pasižadėjo, kad kiekvieną trečiąjį šeimos vaiką jis krikštys asmeniškai. Gimstamumas padidėjo! Nors ir būdama pavargusi bei sužeista, Gruzija keliasi su atvykėliui pastebimu optimizmu, kurio šaknys slypi ir tautinėje bažnyčioje.

Trečioji Roma
Siekiant geriau suprasti kokios nors šalies istoriją bei jos politikų sprendimus, būtina gerai žinoti ir jos kaimynų istoriją. Tai itin ryšku kabant apie vietines bažnyčias.

Iš šiaurės Gruzija turi sieną su Rusija, kuri vienaip ar kitaip daro įtaką savo mažesniems kaimynams. Jau kelis šimtmečius Rusijos stačiatikių bažnyčia, tiesa, ne visai oficialiai, skelbia pasauliui Maskvos ir Rusijos dvasinę bei politinę atsakomybę būti „trečiąja Roma". Pirmoji Roma tapusi klaidatikystės auka, ji nebegalinti vadintis Šventa visų krikščionių imperija. Antrąja Roma vadinta Bizantijos imperija su sostine Konstantinopoliu savo misiją prarado dėl neteisingo duonos vartojimo komunijoje supratimo, taip pat ir tuomet, kai musulmonai turkai užkariavo imperijos teritoriją. Todėl Rusijos imperija esanti trečioji ir paskutinioji Roma - pasaulio krikščionių centras, pavyzdys bei apsauga.

Šis požiūris persmelkė Rusijos politiką, mintį ir istoriją. Rusijos caro titulo pavadinimas kilo iš iškraipyto imperatoriaus Cezario vardo. Net XIX ir XX amžių Rusijos filosofai nedalyvavo Europos filosofų sąjūdžiuose, jų mėgstamiausia tema buvo soboriškumas- visko suvienijimas į bendrą šventą tikslą.

Terminas „soboriškumas" (соборность) kilo iš bažnytinės katedros simbolio. Kartu jis turi ir nušvietimo, surinkimo, įjungimo, sutvarkymo, užvaldymo prasmę. Rusijai plečiant savo valstybės teritoriją kaimynų sąskaita, pačių rusų tai dažniausiai būdavo suvokiama kaip „soboriškumo" forma ir „trečiosios Romos" stiprėjimas, t.y. kaip gėris. Griūnant imperijai, tiek tikintys, tiek netikintys rusai nuoširdžiai išgyvena būtent dėl to „soboriškumo" - misijos ir prasmės pojūčio nunykimo.

Dėl „trečiosios Romos" idėjos Rusijos politinei minčiai buvo ir dabar yra būdingas didesnis ar mažesnis mesianizmas - įsitikinimas, kad šalis privalo į pasaulį nešti tikrąjį dvasingumą bei tvarką. Persmelktiems tokia mesianistine pasaulėjauta labai sunku išgirsti dialogo partnerio argumentaciją, ypač jei tas partneris mažesnis.

Šiuolaikinėse Rusijos mąstytojų ir ideologų knygose, kuriose bandoma nušviesti šimtmečio planus bei kryptis Rusijai, planai Europos kryptimi sutampa. Rusija turinti tiesiogiai priartėti prie Europos ekonominio centro Vokietijos jei ne teritoriškai, tai ekonomiškai ir politiškai. Pakeliui esančias bei trukdančias Lietuvą ir Lenkiją, reikės soborizuoti. Dar prieš nepilną dešimtmetį Lietuvos komentatoriai šaipėsi, kad soborizuoti Lietuvos nepavyks, nes juk konfesijos skirtingos.

Pasikartosiu, soboriškumas yra specifinis rusiškas filosofinis terminas, turintis labai plačią prasmę, kylantis iš religinės minties, o naudojamas praktinėje politikoje tęstinumo ir to praktiškumo prasmei paaiškinti. Tikėjimo ir realios politikos santykį nelengva suprasti, tačiau verta prisiminti, kad politikai, visokios politinės mados pasikeičia, o tautos ir bažnyčios su jų kryptimi lieka.

Antroji Jeruzalė
Gruzijos stačiatikių bažnyčia, didelių permainų šalies visuomenėje metu esanti tarp islamo valstybių, liberalių Vakarų su aštrėjančiomis moralės problemomis bažnyčiose, ir „trečiosios Romos" su savo „taikdaryste" bei soboriškumu, regis, pasuko netikėtu keliu. Išstojusi iš tarptautinių bažnytinių organizacijų ji, kaip visuomet tokiais atvejais būna, užsiėmė „tikrojo tikėjimo" gynybos bastiono poziciją.

Kai to bastiono ribos sutampa su autokefalinės ir nacionalinės Gruzijos stačiatikių bažnyčios ribomis, pagundos taip galvoti yra dar yra didesnės. Cituojant straipsnį iš „Šiaurės Atėnų" akivaizdu, kad straipsnį rašiusi autorė didžiuodamasi ir mylėdama savo gruzinišką bažnyčią pakartoja ne kartą girdėtą skelbimą: „Taigi, Gruzijoje jau pirmame amžiuje buvo saugoma brangiausia krikščionybės šventenybė - mantija; ten Kristaus mokymą skelbė jo apaštalai; ketvirtame šimtmetyje Dievo Motinos rankomis surištu vynuogienojo kryžiumi buvo apkrikštyta Gruzija ir visiems laikams pasuko krikščionybės keliu. Mūsų šalyje saugoma daugybė krikščioniškųjų relikvijų, ir būtent todėl ji vadinama antrąja Jeruzale, svarbiu stačiatikybės židiniu ir ramsčiu." (Šiaurės Atėnai „Krikščionybės plitimas Gruzijoje" 2010 05 21 Tinatin Gagočasvili).

Neoficialiai pradedamas matuotis „antrosios Jeruzalės" titulas. Kodėl? Mano nuomone, tokios krypties ištakos glūdi stačiatikių pasididžiavime bažnytinėmis relikvijomis, gruzinų siekyje deramai atsakyti „trečiosios Romos" vaizdinio pretenzijai, nacionalinės tapatybės ieškojime bei strateginėje šalies padėtyje.

Ateityje problema gali kilti todėl, jog žodis „Jeruzalė" religiniame kontekste turi daug prasmių. Skaitant Šventą Raštą, pagal skaitinio kontekstą žodis „Jeruzalė" gali išreikšti šiuos teologinius simbolius ir reikšmes: geografinę vietovę-miesto pavadinimą; Dievo tautos palaiminimo vietą; Dievo teismo ir teisumo simbolį; bažnyčią; visų tautų nusilenkimo Dievui vieta, išsipildymo ir džiaugsmo simbolį, Paskutinio teismo vietą.

Prasidėjęs kaip nuoširdus tautiškas siekis didžiuotis savo bažnyčia ir šalimi pavadinant ją „antrąja Jeruzale", ateityje gali atnešti netikėtų padarinių. Priklausomai nuo situacijos, patriotiškai nusiteikę svarbūs šalies žmonės ilgainiui gali pradėti „Jeruzalės" pavadinimą sieti ne tik su relikvijomis, bet su viena iš teologinių reikšmių.

Reikia įvertinti, kad šiame jautriame pasaulio regione, kuris geografiškai priklauso Azijai, o politiškai priskiriamas Artimųjų Rytų regionui, žmonių mintys greičiau virsta žodžiais, o žodžiai -veiksmais. Todėl nacionalinio pasididžiavimo ir religinio dvasingumo mišinys gali būti labai rizikingas.

Gruzija ir jos didžioji konfesija primena tarpukario Lietuvos situaciją. Kovos dėl valstybės teritorijų, maištai ir pučas, kunigaikščių ir karalių kultas valstiečių šalyje, įsitikinimas, kad tikras lietuvis gali būti tik Romos katalikas.

Ar Lietuvos evangelikams reformatams, kuriems aš atstovauju, ar kitų šalies krikščioniškų konfesijų atstovams pavyks išvengti netikro liberalizmo pavojų, nuolatinio savęs ir savo skaudžios istorijos beatodairiško garbinimo? Margoje Lietuvos istorijoje yra gausybė ir skaudžių, ir didingų puslapių. Todėl nuoširdžiai linkėdami Dievo vedimo Gruzijos žmonėms ir visoms savos šalies bažnyčioms, vis dėlto, tikime, kad privalome daryti nuosavus sprendimus ir sekti savuoju tikėjimo pašaukimu.