Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis
Antradienis, 23 Lapkritis 2010 14:28
voruta

dagilis_portretas

Už tai gi nepaniekink, jei prastas dagilis Paukštelis nemiškinis, bebalsis, besylis,
Geisdams naudos tautiečiams, gimtinėj kalboje
Svetimų giesmininkų giesmes atkartoja.

Šitaip kukliai vertindamas savo literatūrinį darbą 1884 metais išspausdinto rinkinio „Lietuviškas šiupinys iš svetimų skanskonių brolių lietuvių naudai sutaisytas" eiliuotoje pratarmėje „Skaitytojui" rašė poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis.

Gyvenimo kelio pradžia


Kiekvieno gyvenimo kelias ir darbai prasideda nuo pradžių pradžios - gimimo. Nuo tėvų ir protėvių, kurių dvasia plevena mumyse. Nuo tėviškės žemės, kurioje žengiame pirmutinius, o dažnai ir paskutiniuosius savo žingsnius. Tokia žemė S. Dagiliui buvo prie Biržų girios prigludęs nedidelis Mažutiškių kaimelis su keliolika sodybų ir daugiau kaip pusšimčiu gyventojų. Čia, į Lapienių šeimą, pas žmoną Zuzaną Lapienytę, iš Paberžės kaimo atsikėlė Stanislovo tėvas Martynas Urbonas-Dagilis. Vėliau Martynas Urbono pavardės atsisakė. Martynas ir Zuzana Dagiliai buvo baudžiauninkai. Turėjo 33 dešimtines (apie 36 ha ) žemės. Ėjo baudžiavą pas grafo Jono Tiškevičiaus nuomininką Parovėjos dvare. 1843 metų kovo 5 dieną jiems gimė sūnus. Biržų evangelikų reformatų parapijos metrikų knygoje lenkų kalba parašyta, kad pirmagimiui kunigas K. Nerlichas suteikė Stanislovo vardą, o kūmai buvo Jokūbas Prunckas, Martynas Lapienė, Mariana Lapienė ir Elzbieta Mikelėnienė. Vėliau Dagilių šeimoje gimė dar keturios dukros: Ona, Zuzana, Irena, Katrė.

Stanislovas nuo mažens pamėgo knygas. Nors devynioliktojo amžiaus viduryje atokaus kaimo troboje tikriausiai nedaug tų knygų ir buvo. Pasakojama, kad būsimojo poeto senelis padarė tošinę knygą, nes tikrosios knygos nuo mažojo skaitytojo, besklaidant lapus, nukentėdavo. Labai mylėjo mišką. Biržų girios ūksmėje bėgo jo vaikystė. Vasaromis ganė tėvo gyvulius, uogavo, grybavo, riešutavo, žaidė su kitais kaimo vaikais. Žiemą mokėsi Biržų pradinėje mokykloje. Dažnai dvaro laukuose dirbantiems namiškiams pro Parovėjos karčemą nešdavo pietus, klausydavosi jų kalbų, dainų ir pasakų. Berniuką anksti patraukė muzikos pasaulis. Sodyboje ar pamiškėje Stanislovas ištisas valandas čirpindavo savo pasigamintu smuikeliu. Vėliau jam tėvas nupirko tikrą smuiką, ir S. Dagilis dažnai juo grieždavo kaimo jaunimo šokiuose, tikriausiai ir Parovėjos karčemoje. Ji buvo svarbi ne tik kaip jaunimo susibūrimo vieta. Pro ją ėjo kelias į girią. Medienos reikėjo visada. Pirkimus ir sandėrius užbaigti buvo įprasta degtinėle, kurios visada galėjai gauti Parovėjos karčemoje.

Mokslo metai

Bėgo metai. Stanislovas, jau jaunuolis, ariantis, sėjantis, šienaujantis. Uoliai dirbantis visus žemės ūkio darbus. Mylimas kaimo jaunimo už smuiku išvinguriuojamas melodijas, gražų balsą, muzikalumą. Gal net jaučiantis, kad kasdienių, monotoniškų kaimo darbų ir pramogų jo prigimčiai negana. Norisi kažko šviesesnio, iškilesnio. Tačiau jis - baudžiauninko vaikas. Jam, kaip ir kitiems sodžiuje gyvenantiems jaunuoliams, skirta žemdirbio dalia. Išsiveržti iš kaimietiškos buities gali padėti tik palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Stebuklas. Šitaip galima pavadinti aštuoniolikmečio jaunuolio susitikimą su Biržų evangelikų reformatų kunigu Konstantinu Močiulskiu. Apie S. Dagilį rašę jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai skirtingai nušviečia kaimiečio vaikino ir reformacijos raštijai nuopelnų turinčio kunigo susitikimą. Vieni tvirtina, kad jis įvykęs Mažutiškių kaime, Dagilių namuose, kuomet K. Močiulskis buvo atvykęs lankyti savo parapijiečių. Keletą dešimtmečių Biržų evangelikų reformatų parapijoje kunigavęs Povilas Jašinskas mano, kad K. Močiulskis į S. Dagilio muzikinius gabumus dėmesį atkreipęs konfirmacijos metu. Tuomet jis ir nusprendęs, kad iš Stanislovo išeitų geras vargonininkas, puikiai išmanantis bažnytinę muziką. Tik reikia pasimokyti Evangelikų reformatų Sinodo išlaikomos Kėdainių gimnazijos vargonininkų ruošimo klasėje. Teko kreiptis į grafą Joną Tiškevičių ir prašyti, kad jis išleistų S. Dagilį mokytis į Kėdainius. Šis grafas, naujoms Biržų katalikų ir Evangelikų liuteronų bažnyčioms pastatyti skyręs nemažai lėšų, išsilavinęs žmogus, neprieštaravo, kad Stanislovas išvyktų mokytis. Manoma, kad S. Dagilis į Kėdainius išvažiavo 1862 metais. Tais pačiais metais, viešėdamas pas savo brolį Baltarusijoje, tragiškai žuvo ( sulūžus tiltui ir karietai įvirtus į upę ) Biržų majorato savininkas grafas J. Tiškevičius. Nedaug yra išlikę žinių apie S. Dagilio mokslus Kėdainiuose. Apsigyveno bendrabutyje (alumnate). Čia gyveno visi biržiečiai gimnazistai. Vargonininkas jį mokė muzikos, o vienas aukštesnės klasės gimnazistas - rusų kalbos, aritmetikos, geografijos. Pamatę, kad Stanislovas gabus, ėmė įkalbinėti stoti gimnazijon.

Atostogaudamas tėviškėje, laiške savo draugui Jonui Plepiui rašė: „Aš noriu būti naudingas Lietuvai, manau pasidarbuoti dėl lietuvių kalbos, toji kalba labai graži." Tai tarsi dvidešimtmečio jaunuolio priesaikos žodžiai, kuriems jis liko ištikimas visą gyvenimą, nesvarbu, kur likimas jį nublokšdavo. Mokytis Kėdainių gimnazijoje jam ilgai neteko. Prasidėjo 1863 metų sukilimas. Dalis Kėdainių gimnazijos vyresniųjų klasių gimnazistų tapo šio sukilimo dalyviais. 1864 metais Kėdainių gimnazija buvo uždaryta. S. Dagiliui teko rinktis: grįžti į Mažutiškius ar ieškoti galimybių mokytis toliau. Tęsti mokslą jis galėjo kitoje Vilniaus Evangelikų reformatų Sinodo išlaikomoje gimnazijoje. Tokia gimnazija buvo Minsko gubernijos Slucko mieste. Bet ir ji po sukilimo buvo atimta iš Sinodo ir suvalstybinta, paversta grynai rusiška gimnazija su valdžios skiriamais direktoriumi ir mokytojais. Biržietis mokytojas Liubomiras Nastopka 2004 metų „Krantų" žurnalo pirmajame numeryje rašo: „Tačiau reformatams joje buvo paliktos šiokios tokios teisės. Globėjų taryboje buvo leista turėti Sinodo atstovą, be to, buvo dėstoma reformatų tikyba lenkų kalba ir prie gimnazijos reformatai galėjo laikyti savo konviktą (bendrabutį), kuriam vadovavo reformatų kapelionas." Pagal vadinamąjį Radvilų testamentą keliolikai reformatų jaunuolių buvo mokamos stipendijos. Dalis jų tekdavo Biržų krašto gimnazistams. Darbštus, pavyzdingo elgesio gimnazistas S. Dagilis tikriausiai buvo užsitikrinęs vietą Slucko konvikte, nemokamą maistą, knygas ir mokestį už mokslą.

1864 metais S. Dagilis drauge su kitais biržiečiais gimnazistais išvyko į Slucką. Kelionė buvo tolima ir varginanti. Iš Biržų iki Slucko buvo daugiau negu 400 kilometrų. Pasak Martyno Yčo, žydas vežė daiktus, o patys biržiečiai gimnazistai tris savaites ėjo pėsti. Slucko gimnazijoje S. Dagilis mokėsi penkerius metus. Tikriausiai S. Dagiliui buvo paskirta ne visa, o pusė stipendijos, nes jo giminaičiai yra pasakoję, kad Slucke praleisti metai nebuvę lengvi. Poeto sesers Katrės sūnus gydytojas Jokūbas Mikelėnas prisimena, kad S. Dagilis „pasiilgęs tėvų, atvažiuodavo atostogoms, o išvažiavimui turėjęs rinkti aukų kaime. Nuo kurių keletą kapeikų, grivinų, net rublį gavęs, išvažiuodavo. Visiems aukotojams, baigęs mokslus, atsilyginęs penkeriopai. Ypač buvęs dėkingas mažažemiui (keturias dešimtines žemės turėjusiam ) Jurgiui Prunckui, kuris davęs jam kelionei rublį."

1869 metais S. Dagilis baigė Slucko gimnaziją, puikiai mokėdamas lenkų, rusų, graikų ir lotynų kalbas, visam gyvenimui pamėgęs humanitarines disciplinas. Ryžosi siekti aukštojo mokslo. Tėvai mažai galėjo sūnui padėti, todėl reikėjo pasirinkti tokią aukštąją mokyklą, kurioje studentas gautų pilną išlaikymą. Tokia aukštoji mokykla buvo Peterburgo imperatoriškasis istorijos ir filologijos institutas, ruošęs humanitarinio profilio mokytojus Rusijos gimnazijoms. Ketveri S. Dagilio studijų metai prabėgo Rusijos sostinėje. 1873 metais baigė institutą.

Pedagoginis darbas

Kai tik baigė institutą Rusijoje, buvo paskirtas klasikinių kalbų mokytoju į Charkovo gubernijos Sumų mieste esančią Aleksandro imperatoriškąją gimnaziją. Čia, toli nuo tėvynės, dirbo 21 metus. Gimnazistus mokė lotynų ir graikų kalbų. Darbštus, pareigingas, nebijantis pareikšti ir apginti savo nuomonę. Apie S. Dagilį kaip pedagogą Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Teisybę pastatęs aukščiausiame laipsnyje, pasidaręs ją savo sąžinės brangenybe, prieš nieką neužtylėjo, visur ir nuo visų teisybę gynė. Pedagogų taryboje dažnai likdavo vienas; drąsiai protokoluodavo atskirą savo nuomonę ir aukštesnėje instancijoje - Mokslo apygardoje - laimėdavo."

Nuoširdus S. Dagilio pedagoginis darbas buvo įvertintas. Apie poetą ir jo giminaičius Joną ir Martyną Yčus rašęs istorikas Jonas Aničas Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraštyne aptiko S. Dagilio apdovanojimo Rusijos ordinais dokumentus - carų Aleksandro II ir Aleksandro III įsakus, pasirašytus Rusijos imperijos ordinų kapitulos. 1881 metų sausio 30 dienos įsaku S. Dagilis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio, 1884 m. gruodžio 26 dienos įsaku - Šv. Onos III laipsnio ir 1891 m. gruodžio 26 dienos įsaku - Šv. Stanislovo II laipsnio ordinais. Už nepriekaištingą pedagoginę veiklą jam buvo suteiktas civilinio (valstybės) patarėjo titulas. Poeto giminaitė Zonė Jevaltienė man yra pasakojusi, kad, mokytojaujant Sumų gimnazijoje, jos dėdei patikusi prancūzų kalbos mokytoja. Rodė ir nuotrauką - už dailios, švelnių veido bruožų moters stovi aukštas, solidus S. Dagilis. Neaišku dėl kokių priežasčių susižavėjimas (o gal ir draugystė) santuoka nepasibaigė, poetas liko vienišas, todėl visą savo laisvalaikį galėjo skirti kūrybai, lietuvybės puoselėjimui.

Darbas vardan Lietuvos

Nedaug tuomet būta lietuvių inteligentų. Sumuose S. Dagilis tuo metu tikriausiai buvo vienintelis lietuvis. Rašė, J. Mikelėno žodžiais, visai vienas, neturėdamas su kuo pasitarti, kam pasidžiaugti. Nebuvo nei lietuviško laikraščio, kuriam galėtų savo eilėraščius pasiųsti. Vienas tarp svetimų, rusų ir ukrainiečių, S. Dagilis rašė lietuviškai. Todėl jį labai nudžiugino žinia, kad 1879 metais buvo įsteigta Tilžės lietuvių literatūros draugija. Nieko nelaukdamas užmezga su draugija ryšius, siunčia jai tėviškėje surinktas dainas, rašo, kad „apgarsintos spaudoje Neselmano („Lietuvių liaudies dainos" 1853 m.) ir kitų lietuvių dainos visai beveik nežinomos biržėnams ir kad neišrodytų, būk biržėnai „neturi akvatos ant dainų", jis siunčia 23 dainas dėl prabos, bene pripažins Lietuviškų Raštų Draugystė jose vertumo... tuomet galėsiu ir daugiau atsiųsti." Siunčiamoms dainoms S. Dagilis parašė komentarus, suskirstė dainas rūšimis pagal turinį, atsiradimo laiką ir pan. Tai nebuvo vienintelės Stanislovo Dagilio užrašytos Biržų krašto dainos. Po jo mirties, rašo J. Mikelėnas, buvo rastas sąsiuvinis gražiai surašytų dainų su prierašu: „Dainos, kurios prieš 40 metų buvo dainuojamos Mažutiškių apylinkėje."

1881 metais Stanislovas Dagilis tapo šios Lietuvių literatūros draugijos nariu, jam buvo išduotas nario pažymėjimas Nr. 187. Lietuviškų laikraščių dar nebuvo, todėl S. Dagilis rašė Maskvoje ir Peterburge leidžiamiems rusų laikraščiams „Russkijvestnik", „Golos", „S. Peterburgskije vedomosti", „Sovremennije izviestija". Spausdinamus rašinius S. Dagilis pasirašinėdavo ne tik pavarde, raide D, bet ir įvairiais pseudonimais. Literatūrinę veiklą S. Dagilis tais metais pradėjo vertimais, versdamas į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, G. Deržavino, A. Kolcovo, A. Mickevičiaus, kitų poetų kūrinius. Žinia apie S. Dagilio išverstus A. Mickevičiaus „Tris Budrius", dalį poemos „Konradas Valenrodas" pasiekė Maskvos universiteto studentą Adomą Sketerį. 1883 metų kovo 2 dieną jis Maskvos universiteto studentų vardu rašė S. Dagiliui laišką: „Maskvos lietuvių būrelis susirinkęs paskaitė Kriaučiūno gromatą, kur, be kitų naujienų, radome vieną labai mums linksmą: Sumų mokytojas Dagilis išvertęs A. Mickaus „Budrį ir jo sūnus" ir pusę „Konrado Valenrodo". Širdingai džiaugdamies, jog iš vyresniųjų mūsų brolių dar yra tautos mylėtojų, kurie kiek galėdami dirba, dirba jai atgaivinti, susitarėm susipažinti su Tamsta - tokiu tikru lietuviu - ir parodyti savo meile šia gromata. Tikimės Tamsta neatstumsiant nuo savęs mūsų pažinties." Šis laiškas turėjo nudžiuginti S. Dagilį. Tai buvo įrodymas, kad ilgi vakarai, praleisti prie A. Mickevičiaus ir kitų poetų knygų, ieškant taikliausių, originalui tinkamiausių lietuviškų žodžių, nebuvo veltui. Praeis keliasdešimt metų, ir J. Tumas-Vaižgantas, pažinojęs ir ne kartą bendravęs su poetu, vertindamas jo atliktus A. Mickevičiaus kūrybos vertimus, pasakys, jog už „Konradą Valenrodą" patsai autorius Mickevičius, jei tebebūtų gyvas, pabučiuotų mūsų senelį Dagilį, nes kai kurios jo vertimo vietos „yra net prašokusios originalą".

Sumuose jis parengė ir išspausdino dvi vertimų ir savo eilėraščių knygutes. 1884 metais pasirodė pirmasis S. Dagilio poetinės kūrybos rinkinėlis „Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu antnaudos broliams Lietuviams pataisytas". Tai buvo nedidelio formato 16 puslapių autoriaus lėšomis Tilžėje, Otto Mauderodės spaustuvėje, išspausdinta knygelė. Po septynerių metų Tilžėje savo spaustuvėje ir savo lėšomis Martynas Jankus išleido antrąją S. Dagilio Sumuose paruoštą „Lietuviško šiupinio" dalį. 27 puslapių knygelėje buvo išspausdinta pirmoji A. Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas" vertimo pusė.

1883 metus galima pavadinti S. Dagilio vilčių ir lūkesčių išsipildymo metais. Pradėjo eiti „Aušra" - pirmasis lietuvių tautinio atgimimo laikraštis. Lietuviškas periodinis leidinys, apie kurį jau anksčiau svajojo rusų ir ukrainiečių apsuptin dviems ilgiems dešimtmečiams patekęs S. Dagilis. „Aušros" gadynės lietuviškos dirvos „purentojas" istorikas Jonas Aničas paskaitoje rašo: „S. Dagilis tampa ne vien uoliu laikraščio skaitytoju, bet ir bendradarbiu, ir platintoju. Jis visa siela pasišvenčia svarbiausiems laikraščio uždaviniams: plėtoti lietuvių tautos kovą prieš didžiavalstybinę tautinės priespaudos ir prievartinės asimiliacijos politiką,reikalauti lietuvių kalbai lygių teisių su kitomis kalbomis, rūpintis tautinės savimonės, bendrinės literatūrinės kalbos, spaudos, lietuvių kultūros ugdymu, švietimo gimtąja kalba plėtojimu."

„Aušroje" S. Dagilis išspausdino du straipsnius. 1884 metais „Aušroje" išspausdintas romantizmo tradicijų dvasia parašytas straipsnis (J. Aničas jį vadina studijėle) apie lietuvišką rašliavą. Autorius apžvelgia kai kuriuos istorinius šaltinius, archeologinius radinius, lietuvių rašto paminklus ir tvirtina, kad lietuviai jau gilioje senovėje nebuvo mažiau apsišvietę už savo kaimynus, nes mokėjo kariauti ir ūkį tvarkyti, jiems buvo žinoma Europos kultūra ir jie ja sugebėjo pasinaudoti.

Kitas S. Dagilio straipsnis apie poeziją ir eilių sudėjimą „Aušroje" buvo išspausdintas 1886 metais. Čia keliami literatūros teorijos, poetikos dalykai, fantazijos reikšmė rašytojo kūrybiniame gyvenime, remiantis Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis" įrodinėjama, kad rašytojas neturi nutolti nuo gyvenimo tikrovės.

Vasaras S. Dagilis praleisdavo tėviškėje. Atsiveždavo į Mažutiškius „Aušros" numerių, kitų lietuviškos spaudos draudimo metais leidžiamų leidinių. Juos slėpdavo ant viršugričio, spalių krūvoje. Gerą atostogų dalį praleisdavo Biržuose, pas savo draugą kunigą Vilhelmą Meškauską, su kuriuo kartu mokėsi Slucko gimnazijoje.Dažnai aplankydavo Šimpeliškių kaime gyvenusią seserį Zuzaną Yčienę. Didelis Yčų sodas pakraščiu rėmėsi į Apaščios upės krantą. Vasaros vakarais, apsuptas jaunimo, S. Dagilis čia praleisdavo ilgas valandas, skaitydamas savo eilėraščius ir vertimus, užrašinėdamas linksmas, o dažniausiai graudžias ir ilgesingas jaunimo dainuojamas šio krašto liaudies dainas.

Vėl tėviškėje

1894 metais S. Dagilis atsistatydino iš Sumų gimnazijos mokytojo pareigų, grįžo tėviškėn ir apsigyveno Biržuose. Čia jis pirmiausiai prie reformatų bažnyčios ėmė organizuoti chorą. Kad žandarai nekibtų prie jo už slaptą veiklą (tai buvo 1896-1897 metais) bažnytinį chorą, vadinamą Dagilio choreliu, globojo kunigas V. Meškauskas. Šio choro dalyvis kunigas Povilas Jašinskas yra pasakojęs, kad S. Dagilio chorelyje dalyvavo daugiausia kiek labiau išprusę kaimo jaunuoliai, baigę Biržų pradinę mokyklą ar lankę vieną kitą klasę Bauskės ar Mintaujos gimnazijose. S. Dagiliui choristus mokyti padėjo ir vasaros atostogas Biržuose leidžiantis Peterburgo konservatorijos studentas (tuo metu studijavęs pas N. Rimskį-Korsakovą, A. Liadovą, A. Glazunovą) kunigo V. Meškausko giminaitis, vėliau kompozitorius ir profesorius Konstantinas Galkauskas.

Bėgo metai. Silpnėjo klausa. Poetui teko atsisakyti vadovavimo chorui. 1902 metais S. Dagilis nusipirko iš Jansono namą dabartinės S. Dagilio gatvės gale, prie Apaščios upės. Tada tai buvo Mokyklos gatvė. Namas raudonų plytų, nemažas. Jame keturi kambariai ir virtuvė. Namas buvo labai šaltas ir drėgnas, todėl S. Dagilis samdė meistrus, kurie perdirbinėjo namą pagal jo nurodymus.

Keletą metų (1902-1906 ) Zonė Jevaltienė, tuomet dar mergaitė paauglė, gyveno šiame name pas savo dėdę S. Dagilį. Ji prisimena, kad poetas buvęs labai tvarkingas žmogus: Sėdime valgomajame. Dega žibalinė lempa. Dėdė atsikelia, nueina į tamsų bibliotekos kambarį ir apgraibomis išsirenka jam reikalingą knygą. O biblioteka buvo didelė. Turėjo visą Tolstojaus raštų rinkinį, daug kitokių knygų. (Iš pradėto prieš mirtį rašyti knygų sąrašo matyti, kad S. Dagilis turėjęs 1591 metais Karaliaučiuje išleistą J. Bretkūno „Postilla", „Dainas Ziamaitiu pagal žodiu dainininkų iszrasytas pirmasis pėdelis" ir kitus vertingus lituanistinius spaudinius). Knygų lentynos buvo paprastos, be stiklų, be durų. Lentynos būdavo užtraukiamos gobeleno užuolaida. Dėdė knygas duodavo skaityti kitiems, daugiausia moksleiviams. Kokią knygą išduodavo, užsirašydavo ant lapelio. Paskui, kai atnešdavo, pasižymėdavo, kad grąžinta." Šia biblioteka naudojosi ir Julius Janonis, besimokydamas Biržų keturklasėje mokykloje. „Tik tu skaityk ir skaityk. Ką perskaitysi, tas nepražus", - sakydavęs būsimajam poetui. Iš S. Dagilio knygas imdavo Jonas Bružas, vėliau Biržų gimnazijos mokytojas, kiti ištikimi senojo „profesoriaus" principams moksleiviai. O principai buvo tokie: jaunuolis privalo negerti, nerūkyti, būti tvarkingas, pažangus moksle. Be mokytojų rekomendacijos į biblioteką neįsileisdavo nė vieno mokinio. Gaila, kad Pirmojo pasaulinio karo metais daug S. Dagilio knygų dingo. (Pagal poeto testamentą biblioteka buvo palikta poeto sesers Zuzanos sūnui istorikui Jonui Yčui, kuris 1915 metais nuo karo audros buvo pasitraukęs į Rusiją).

Z. Jevaltienė prisimena, kad į Dagilio namus rinkdavosi jam artimi Biržų inteligentai. Ateidavo reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, katalikų kunigas Kazimieras Rimkevičius (pas jį S. Dagilis net savo testamentą buvo palikęs), gydytojas Mykolas Kuprevičius, vienas iš Biržų spaustuvės steigėjų Jurgis Trečiokas, vaistininkas Jagermanas ir kiti. Vakarais visi sėdėdavo valgomajame, prie ilgo stalo, kurio viename gale stovėdavo virdulys. Kitame stalo gale sėdėdavo S. Dagilis su savo svečiais. Poetas susirinkusiems mėgo garsiai skaityti savo eiles. S. Dagilio šeimininkė Adelė pilstydavo arbatą, o Zonė ją nešiodavo dėdės svečiams. Kalbų netrukdavo, nes S. Dagilis prenumeruodavo ir skaitydavo visų pakraipų lietuviškus laikraščius, todėl užteko temų pokalbiams ir diskusijoms.

Z. Jevaltienė išsaugojo 1909 metų kovo 12 dieną rašytą S. Dagilio laišką, kuris atskleidžia, kokiais darbais ir rūpesčiais tuo metu Biržuose gyveno poetas ir vertėjas. Jis rašė: „Visai neturiu laiko: drukavoju kancionalą, reikia gerai prižiūrėti, kad nebūtų apsirikimų, čia vėl uždėjo mane per revizorių vartotojų Draugijos, reikia visas rokundas suvesti, taigi rašysiu tau trumpai. 1) Senatvė pradeda užminti apie save, neseniai buvo sutinus koja - ženklas reumatizmo. 2) Kurčiam žmogui nelabai gera geležinkeliu važinėti, nes negali susikalbėti ir dasižinoti, kada eis traukinys - kur ir kiek apsistos. 3) Ketinau važiuoti Peterburgan dėl ausų triūbos, bet dabar jau atsirado ir Rygoj, apžiūrėjau ir nenupirkau, nes maža nauda dėl ausų."

Kun. P. Jakubėnas gailisi, kad S. Dagilis „dėl kurtumo ne visiems buvo prieinamas, nes ne visi galėjo taip balsiai kalbėti, kad jis girdėtų ir suprastų. Žmones jis labai mėgdavo ir laukdavo kuo dažniausiai ir kuo daugiausiai svečių".

Ne vienas poeto amžininkas prisimena, kad S. Dagilio asmenybė, jo kūryba, knygos traukė jaunimą. Jo sesers Katrės sūnus gydytojas Jokūbas Mikelėnas „Mūsų sparnuose" rašė: „Kiek jo kuklios jėgos leido, jis šelpė jaunimą, einantį mokslus, kviesdavo didžiosioms šventėms pas jį paviešėti, pasikalbėti. Ir, reikia pripažinti, kartais karštai ir karčiai išbardavo, sugraudindavo ne vieną iki ašarų, kai jis savo prityrusiu protu, kaip senas pedagogas, matė, kad jaunimas daro ne visai apgalvotus žygius." S. Dagilis rūpinosi poeto Juliaus Janonio likimu, dažnai kviesdavo pietums, aptardavo jo naujausius eilėraščius, remdavo pinigais. S. Dagilis buvo sumanęs sudaryti to gabaus jaunuolio šelpimo fondą, išsiuntinėjęs savo pažįstamiems kvietimą sudėti po 20 rublių per metus, tačiau užėjęs Pirmasis pasaulinis karas visus planus sugriovė. Ruošiant naują Evangelikų reformatų giesmyną, S. Dagiliui pravertė Biržų keturklasės mokyklos moksleivio J. Janonio gražus braižas ir pakankamas lietuvių kalbos mokėjimas. Už darbą, perrašinėjant S. Dagilio suredaguotus tekstus, tikriausiai jam buvo įteiktas ne vien Biržų reformatų kunigų V. Meškausko, P. Jakubėno ir paties S. Dagilio pasirašytas padėkos raštas, bet ir honoraras.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Evangelikai reformatai nusprendė atnaujinti savo svarbiausią giesmių knygą, nes senasis „Knygos nobažnystės" šeštasis leidimas nebeatitiko tuolaikinių bendrosios kalbos bei eilėdaros taisyklių. Vilniaus Sinodas naujojo giesmyno redaktoriumi pakvietė poetą S. Dagilį - vieną intelektualiausių XIX-XX amžiaus sandūros lietuvių kūrėjų, kuris beveik septynerius metus tobulino eilėdarą, pats iš vokiečių ir lenkų giesmynų vertė giesmes, kai kurias paėmė ir iš Mažosios Lietuvos lietuvių liuteronų knygų.

Biržuose S. Dagilis papildė ir pakartotinai išleido abi „Lietuviško šiupinio" knygeles. 1906 metais Rygoje buvo išspausdinta „Lietuviško šiupinio" pirmoji laida. 48 puslapių knygelėje yra 24 vertimai ir pirmą kartą skelbiama poemėlė „Joninės Parovėjos karčemoje".

1910 metais Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje išspausdino 66 puslapių knygelę „Lietuviškas šiupinys" (pilnas pavadinimas „Lietuviškas šiupinys, Iš svetimų skanskonių brolių lietuvių naudai pataisytas. Kn. 2. Konradas Valenrodas, antrą kartą atspausdintas, šiek tiek pertaisytas ir užbaigtas").

S. Dagilis buvo vienas iš Biržų spaustuvės steigėjų ir dalininkų. Mintis Biržuose įsteigti spaustuvę (tai buvo pirmoji spaustuvė Lietuvos provincijos mieste) kilo poeto seserėnui advokatui Martynui Yčui. Biržų spaustuvėje (oficialiai ji buvo pavadinta „M. Yčo ir B - vės spaustuvė") buvo pradėti spausdinti „Biržų kalendoriai". Juose ir Evangelikų reformatų žurnale „Pasiuntinys" S. Dagilis, pasirašinėdamas slapyraide D, paskelbė keletą poezijos ir prozos vertimų, savo eilių. Tai buvo paskutinieji jo literatūriniai kūriniai.

1907 metų kovo 25 dieną Vilniuje buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Tų metų gruodžio 10 dieną S. Dagilis tapo tikruoju šios draugijos nariu. Jonas Aničas rašo, kad „bendravimas su kitais draugijos nariais, ypač su žymiausiais lietuvių tautinio atgimimo veikėjais dr. J. Basanavičium, P. Vileišiu, J. Tumu-Vaižgantu ir kitais, S. Dagiliui buvo neišsenkantis dvasinių jėgų šaltinis."

Ne visus sumanymus Biržuose poetui pavyko įgyvendinti. S. Dagilis buvo jautrus kitų žmonių vargams, todėl, apsigyvenęs Biržuose, sumanė įsteigti Biržų Evangelikų reformatų parapijos savišalpos draugiją. Tačiau draugija nebuvo įkurta, nes J. Yčo žodžiais, „daug kam, net ir pačiam kunigui, tai ne visai buvo malonu, ypač bijojosi policijos įsimaišymo ir patraukimo atsakomybėn už nelegalią organizaciją."

Gyvenimo kelio pabaiga

1915 metų liepos mėnesio pradžioje poeto seserėnai istorikas Jonas Yčas ir jo brolis advokatas Martynas Yčas paskutinį kartą aplankė S. Dagilį. Nuo artėjančios Pirmojo pasaulinio karo audros broliai Yčai traukėsi į Rusiją. M. Yčas nuramino savo dėdę pasakęs, kad „neateis tuo tarpu vokiečiai, frontas tvirtai laikosi". S. Dagilis nusiraminęs brolius išlydėjo Rygon, palinkėjęs jiems laimingos kelionės ir greito pasimatymo. Bet pasimatyti jau nebeteko. Būdami toli nuo Lietuvos broliai Yčai sužinojo, kad dėdės namuose apsigyveno vokiečiai, jis buvo sugrūstas į vieną kambariuką, nuskriaustas, apstumdytas. Nusilpęs, sirgdamas paskutiniąja vėžio stadija, dėl apkurtimo negalėdamas susikalbėti, prašo vargonininko žmoną Steponavičienę eiti pas komendantą pasirūpinti jo reikalais. J. Yčas apie savo dėdę rašė: „Likimas norėjo, kad tas žmogus, kuris į Europą, ypač vokiečius, taip stipriai tikėjo, visuomet rusų barbarų elgimąsi niekindamas ir vakarų žmones aukštindamas, buvo visai apiplėštas, kaip tik aniems į Lietuvą atėjus. Nedaug težinau apie jo gyvenimo galą, bet neabejoju, kad nusivylimas vakarų kultūra, vakarų žmonėmis - nemažiausiai bus prisidėjęs prie velionio mirimo. Jo, tikro europiečio, pasaulis apvylė jį taip skaudžiai, parodęs tučtuojau tikrą žiauraus okupanto veidą, į kurį visa Lietuva turėjo beveik pusketvirtų metų su pasibjaurėjimu žiūrėti."

Frontui priartėjus prie Biržų, su S. Dagiliu susisiekti negalėjo kaime gyvenę jo giminės. Maistą pristatydavo katalikų kunigas Kazimieras Rimkevičius. Vėliau maisto iš Mažutiškių jam atnešdavo giminaitis Stasys Mikelėnas. S. Dagilis, nors ir būdamas ligotas, išeidavo pasivaikščioti po kiemą. „Bet lapkričio pradžioje, - rašė laiške Jonui Yčui į Rusiją S. Mikelėnas (laiškas adresato nepasiekė, Mikelėno namuose išliko tik dalis rašyto laiško juodraščio), - buvo mestos dvi bombos: viena galan sodo užtvoros, kita pas namų galą sode, per 4 sieksnius... tada visos klėtkos subirėjo... gonkom ir romčiai sudribo, o guliamajame paliko čieli, nesugadinti... nuo to valgyti viškui nebegalėjo... buvome atvedę daktarą germaną... po to kokias 1-2 dienas ir mirė..."

Mirė S. Dagilis 1915 metų lapkričio 19 dieną 10valandą ryto. S. Mikelėnas parsivežė jo palaikus į Mažutiškius ir palaidojo gimtinės kapinėse, ten kur susikerta Peleniškių ir Mažutiškių kaimų laukai.

Kuklus, bet labai reikalingas S. Dagilio įnašas į lietuvių literatūrą. Biržų, kuriuos jis labai mylėjo, miestelėnai nepamiršo savo kraštiečio. Gatvė, kurioje S. Dagilis gyveno paskutinįjį likimo jam skirtą dešimtmetį, pavadinta jo vardu, 1923 metų rugsėjo 2-ąją Biržuose buvo iškilmingai atidengtas jam skirtas paminklas.

Gyva žemiečių atmintyje ir jo kūryba. Smagi nuotaika, žaismingumas prisodrino patį didžiausią originalų S. Dagilio kūrinį - humoristinę poemėlę „Joninės Parovėjos karčemoje". Joje poetas sukūrė jaunatvišką, margaspalvį jaunimo pasilinksminimo vaizdą. Mėgo šį kūrinį deklamuoti kitas biržietis poetas ir vertėjas, buvęs „Mūzos" draugijos spektaklių režisierius Konstantinas Snarskis-Žvaigždulis. O S. Dagilio gimtųjų apylinkių žmonės, Parovėjos etnografinio ansamblio saviveiklininkai, vadovaujami A. Šukevičienės, buvo sukūrę nuotaikingą spektaklį „Joninės Parovėjos karčemoje". Jame skambėjo ne tik poeto jaunystės dainos, bet ir sklandžiai surimuoti, sodriu ir gyvu liaudies humoru alsuojantys S. Dagilio posmai. Poeto atminimui pagerbti įspūdingą vakarą buvo surengę Adelės Sadauskienės vadovaujami „Biržėnų" etnografinio ansamblio dainininkai ir šokėjai. Šią poemą nuotaikingais piešiniais, atskleidžiančiais pakilią, šventišką jaunimo pasilinksminimo nuotaiką iliustravo iš Biržų krašto kilęs, Toronte (Kanada) gyvenęs ir kūręs dailininkas ir skulptorius Jokūbas Dagys, poemėlės iliustracijas pirmą kartą išspausdinęs Čikagoje leidžiamame žurnale „Mūsų sparnai" (1973 m. Nr. 34-36).

Įdomus S. Dagilis ir kaip savo meto išprusęs poezijos teoretikas ir vertėjas. Versdamas į lietuvių kalbą A. Mickevičiaus, Lermontovo ar Aleksandro Puškino eilėraščius, jis ne tik suteikė galimybę šiuos kūrinius deklamuoti daraktorių mokomiems vaikams gimtąja kalba, bet ir parodė aukštą poetinę kultūrą, skonį ir jautrumą. Iš kuklių S. Dagilio knygelių skverbiasi į mus autoriaus užuojauta vargstantiems, meilė gamtai, gimtinei, grožiui. Literatūros kritikės Gražinos Ramoškaitės žodžiais, jis „kukliai plušo ruošdamas dirvą naujiems poezijos ir apskritai visos mūsų kultūros blykstelėjimams".

Literatūra ir šaltiniai:

1. Aničas J. Poetas ir pedagogas Stanislovas Dagilis. Krantai. 2001. Nr. 4.
2. Nastopka L. Iš rankraščio „Mano šeimos kronika". Krantai. 2004. Nr. 1.
3. Matulaitytė A. Konstantinas Galkauskas. V., 1975.
4. Dagilis J. Poetas ir jo laikmetis. Rankraštis.
5. Tumas J. Lietuvių literatūros paskaitos. Aušrininkų grupė. K., 1924.
6. Mikelėnas J. Stanislovas Dagilis. 1843-1915. Mūsų sparnai.1953. Nr. 4.
7. Mikelėnas J. Keletas S. Dagilio biografijos žinių. Biržų žinios. 1923. Nr. 9.
8. Yčas J. Keli faktai iš S. Dagilio paskutinių gyvenimo metų.Biržų žinios. 1923. Nr. 9.
9. Jakubėnas P. A. A. Dagilį atsimenant. Biržų žinios. 1923. Nr. 9.
10. Yčas J. S. Dagilis ir mokslas. Biržų žinios. 1923. Nr. 9.
11. Vanagas V. Stanislovas Dagilis. Lietuviškas Šiupinys. V., 1973.
12. Yčas J. S. Dagilis, A. Neimanas ir V. Mieškovskis (Brangių numirėlių atsiminimas). Mūsų žodis. 1922. Nr. 1.
13. Yčas J. A.A. S. Dagilis Biržų parapijoje. Mūsų žodis. 1923. Nr. 3-4.
14. Kaunas D. Stanislovo Dagilio redaguotas Biržų „Giesmynas" ir jo evangelikų reformatų knygų istoriografinė apžvalga. Mašinraštis.
15. Aničas J. „Aušros" gadynės lietuviškos dirvos purentojas. (Stanislovo Dagilio mirties 80 - osioms metinėms) Rankraštis Aničas 16. J. Jonas ir Martynas Yčai. Vaga. Vilnius. 2007 Zonės Jevaltienės, Povilo Jašinsko, Kosto Burbulio ir Olgos Pipinienės 1972 metais Algirdo Butkevičiaus užrašyti atsiminimai. Butkevičius A. „Joninių Parovėjos karčemoje" autorius. Biržiečių žodis. 1973, kovo 3, Nr. 26.

Algirdas Butkevičius, Biržai