Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Dagys Jokūbas
Antradienis, 04 Sausis 2011 08:34

siaures_rytai_logo

 

j.dagys_d

Išeivijos skausmo skulptorius

Gruodžio 16 dieną, prieš 105 metus, Šlepščių kaime, ūkininkų šeimoje (su pievom, krūmokšniais ir balom tėvai turėjo 21 hektarą žemės), gimė Jokūbas Dagys - ne tik skulptorius ir tapytojas, bet ir poeto talentu apdovanotas kūrėjas, išleidęs tris knygas („Dagys dejuoja ir dainuoja", „Dagys klajoja ir galvoja", „Meilė tarp priešų"). Iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo apie Jokūbą Dagį nedaug žinojome. Tiesa, „XX amžiaus lietuvių dailės istorijoje", išleistoje 1983 metų pradžioje, rašoma apie Jokūbo Dagio kūrybą iki 1940 - ųjų.

Ten pateiktos ir kelios jo skulptūrų nuotraukos. Tačiau apie tai, kaip susiklostė jo gyvenimas Kanadoje, Toronto mieste, - nė žodžio. Dailininką 1988 metais Toronte aplankęs šviesios atminties mokslo ir kultūros entuziastas Česlovas Kudaba atvežė Biržų „Sėlos" muziejui Jokūbo Dagio dovanas: jo paties parašytas ir išleistas knygas bei Devenių kultūros fondo lėšomis išspausdintą albumą su dailininko skulptūromis. Maždaug tuo metu Kanadoje lankėsi ir Nemunėlio Radviliškio vidurinės mokyklos mokytojas Manfredas Bridžius, viešnagės pas skulptorių įspūdžius aprašęs rajono laikraštyje. Šitokia buvo menininko sugrįžimo į gimtinę pradžia.

JAV leidžiamo žurnalo „Mūsų sparnai" redaktoriaus paprašytas Jokūbas Dagys 1981 metais rašė: „Gimiau 1905 metų pabaigoje Šlepščių sodžiuje. (Prieš keletą metų dailininko sesuo Ona Drevinskienė man yra pasakojusi, kad jų tėviškė buvusi Kvietkelių kaime. - A. B.) Turėjau vis į darbus įnikusį blaivų ir gana religingą tėvą ir motiną, Dirvonakių Krisiukėnaitę, linkusią į išdidumą, realistinį pasaulio supratimą ir mažai religingą. Aš, atrodo, po truputį paveldėjau jų abiejų būdo savybes."

Tėvų Katrės ir Jokūbo Dagių šeimoje gimė 12 vaikų. Užaugo aštuoni: keturi broliai ir keturios seserys. Vyriausiąjį pavadino Jonu. Prieš šešerius metus Jokūbo sesuo Ona Dagytė - Drevinskienė man pasakojo, kad tėvas labai norėjęs, jog pirmagimiui būtų duotas Jokūbo vardas. Tačiau mama įtikino, kad sūnų reikia pakrikštyti senelio Jono vardu. O Jokūbo vardas atiteko antrajam sūnui, kuriam buvo lemta tapti ne tik skulptoriumi, bet ir poetu.

Vaikystė prabėgo tėvų ūkyje. Porą metų piemenavo. Kaip pats prisimena, po plikus laukus ar tankiai sužėlusius krūmus paskui vis išklystančias karves ir nuo jų atsiskiriančias avis lakstė.

Kai baigė keturias Biržų gimnazijos klases, tėvas ragino Jokūbą padėti ūkininkauti, o į mokslus tegu verčiau eina vyresnis brolis Jonas, kuris ir geresnis mokinys, ir sveikatos stipresnės. Tačiau Jokūbas norėjo mokytis. Jo neviliojo ateitis tėvų ūkyje. Pasakojama, kad Jokūbas išbėgo paskui vyresnįjį brolį į mokyklą, o motina vijosi iš paskos šaukdama: „Jei jau taip nori - eik, tik, še, pasiimk užkandžių."

Jo brolis Jonas, mokslininkas, žymus ekonomistas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, savo prisiminimuose rašo, kad Jokūbas, pradėjęs mokytis Biržų gimnazijoje, piešęs už jį prasčiau, bet greitai vyresnįjį brolį pasivijęs ir pralenkęs.

Jonas Dagys mano, kad Jokūbas už savo pomėgį piešti ir skulptoriaus profesijos pasirinkimą turėtų būti dėkingas kartu bute pas našlę Pikienę Rinkos gatvėje gyvenusiam Hermanui Poviloniui, tuomet trečios klasės gimnazistui, kuris labai mėgo piešti ir rašė eilėraščius Iškonio slapyvardžiu gimnazijos moksleivių laikraštėliui „Pumpuras".

„Kartą, - prisimena Jokūbas, - mokyklos knygyne pastebėjau didelę knygą vokiečių kalba „Die Blater und deutcher Poesie und Kunst", pilną vokiečių poezijos ir grafikos paveikslų. Knygyno vedėjas jos man nebūtų davęs, tai paprašiau ten esantį aštuntoką, kad jis ją paimtų savo vardu. Ta knyga, kaip kokia brangenybe, džiaugiausi, skaičiau ir kopijavau kai kuriuos jos paveikslus. O matematika visai nesidomėjau, todėl dabar kai kada sapnuose ji mane persekioja: turiu rašomąjį darbą ir jokiu būdu nesugebu jo padaryti... Mano prisijaukinti tie du „arkliukai" su manimi pasiliko per visą mano gyvenimą, ant jų, tai ant vieno, tai ant antro, kuris tinkamiau prisitaiko prie esamų sąlygų ir geriau mane paneša į mano svajonių šalį, užsėdu ir pajoju."

Jokūbas Biržų gimnazijoje tapo žinomas ne tik kaip geras piešėjas, bet ir kaip poetas, savo eilėraščius spausdinęs ne tik moksleivių laikraštėlyje „Saulėtekis" (vienerius metus jis buvo jo redaktoriumi), bet ir Amerikos lietuvių laikraščiuose. Mokytojai vertino jo rašinius. Gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros (dėstęs ir pasaulietinę literatūrą) mokytojas Jurgis Kutra juos skaitydavo kitose klasėse sakydamas, kad su Jokūbo mintimis gimnazistai gali ir nesutikti, bet verta iš jo rašinių pasimokyti, kaip reikia galvoti, filosofuoti ir išvedžioti.

1927 metais baigė Biržų gimnaziją. Brolis Jonas, tuo metu jau studijavęs Kauno universitete, vadino Jokūbą važiuoti į Kauną. Žadėjo padėti. Jokūbas nusprendė stoti į Kauno meno mokyklą. Tėvus toks sūnaus pasirinkimas nuvylė. Jie manė, kad menininkas - tai tik amatininkas. Kaip stalius, mūrininkas ar dažytojas. Tik Jokūbui paaiškinus, kad baigęs studijas jis galės dirbti gimnazijoje piešimo mokytoju, kaip tėvų pažįstamas ir gerbiamas Biržų gimnazijos piešimo mokytojas Vilius Šlekys, tėvai nusiramino.

Meno mokykloje Jokūbą Dagį labiau traukė tapyba. Jis buvo pradėjęs lankyti Justino Vienožinskio tapybos klasę. Tačiau po metų tapybos profesoriai Adomas Varnas ir Justinas Vienožinskis dirbti dėstytojais nebebuvo pakviesti. Mokytis tapybos pas Petrą Kalpoką Jokūbas nepanoro. Kaip tik tuo metu į mokyklą mokyti studentų atvyko skulptorius Juozas Zikaras. „Taigi naujas žmogus, nauji metodai, naujos viltys, - prisimena Jokūbas Dagys. - Nors nemanydamas pastoviai studijuoti skulptūros, kreipiausi į skulpt. Zikarą." Zikaras, įvedęs į studiją, parodęs vietą ir molio dėžę, paliepė kieme nusiskinti kokį augalą ir išlipdyti reljefinį ornamentą. Pirmąjį Jokūbo lipdinį gerai įvertino ne tik Zikaras, bet ir pas jį atėjęs architektas Vladimiras Dubeneckis. Tikriausiai šis įvertinimas ir paskatino galutinai pasirinkti skulptūrą. Paskutinius trejus studijų metus Jokūbas Dagys praleido skulptūros studijoje. „Joje dirbau, grūmiausi, kenčiau ir džiaugiausi. Kartais sekėsi, kartais ne. Pagaliau kartą pirmasis Meno mokykloje gavau už savo kompozicijas ir modelio studiją geriausią įvertinimą", - yra sakęs dailininkas.

Baigęs Meno mokyklą ir supratęs, kad iš meno nepragyvens, kreipėsi į Švietimo ministeriją prašydamas mokytojo vietos Raseinių gimnazijoje. Čia dirbo nuo 1932 iki 1944 metų vasaros. Priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai ir dalyvaudavo beveik visose jos ruošiamose parodose Lietuvoje ir po kartą Latvijoje ir Estijoje, kur jo skulptūra „Pavargęs žmogus" buvo gerai įvertinta. Norėdamas geriau pažinti Europos dailę, 1937 metais lankėsi žymiausiose Berlyno ir Paryžiaus meno galerijose. 1939 metais Kaune surengė personalinę savo kūrybos parodą, kurioje buvo 85 skulptūros, 20 tapybos darbų ir 20 piešinių.

Raseiniuose Jokūbas vedė, susilaukė dukters ir dviejų sūnų. Jo sesuo Ona pasakojo, kad Jokūbas su žmona vasaromis atvažiuodavo savo tėvų, seserų ir brolių aplankyti. Mėgdavęs fotografuoti. Sustatydavo visus priešais aparatą ant kojelių, o tuomet pribėgdavo prie besifotografuojančiųjų ir pats. Mama bardavosi, kad Jokūbas užsiauginęs barzdą. Jis mėgindavo teisintis, jog turįs ją auginti, nes skutantis smakrą beria. Raseiniuose, Kauno gatvėje, buvo nusipirkęs pusę hektaro žemės, pasistatė medinį namuką, prisisodino įvairių medžių, užveisė sodą, augino daug gėlių. Alėją į namą papuošė savo skulptūromis.

Nors ir buvo kairuoliškos pakraipos, draugavo su rašytojais Petru Cvirka ir Antanu Venclova, bet po visus išgąsdinusių 1941 metų trėmimų į Sibirą 1944 metų vasarą nutarė pasitraukti iš Lietuvos. Iš Raseinių išvažiavo visa šeima. Tačiau Jokūbą vokiečiai atskyrė nuo žmonos ir vaikų, išvarė kasti apkasų, vėliau jam teko dirbti fabrike, dažyti kalkėmis pastatus. Dar kartą buvo susiradęs šeimą, tačiau 1945 metų vasario mėnesį likimas juos vėl išskyrė, nes Reicho potvarkiu šeimos buvo išsiųstos toliau nuo fronto, o vyrai palikti dirbti įvairius darbus. Vėliau žmona pateko į sovietinės kariuomenės kontroliuojamą teritoriją ir buvo priversta grįžti atgal į Raseinius. Namas buvo sudegęs. Likusi tik daržinėlė. O Jokūbas, patekęs į anglų zoną, veltui siuntinėjo laiškus į įvairius Vokietijos miestus, ieškodamas savo šeimos.

Po karo daugiau kaip ketverius metus gyveno Londone, nepraleisdamas progos susipažinti su žymiausių pasaulio dailininkų kūriniais. 1951 metais, prieš Kalėdas, atvyko į Kanadą. Porą metų dirbo fabrike darbininku. 1954 metais visam likusiam gyvenimui pasirinko dailę. Tapo laisvu menininku. Vien kūrybai atsidėti jį skatino ir antroji žmona kanadietė Lois. Vakarinėje Toronto dalyje esančiame name skulptoriaus darbo kambarys, pilnas skiedrų, įvairių kaltų ir plaktukų, kvepiantis medžiu ir virintų sėmenų aliejumi, buvo lyg skulptoriaus Dagio gyvenimo centras. Čia jis praleisdavo ilgą žiemą, čia prabėgdavo pavasariai ir rudenys, iš čia iškeliaudavo medžio darbai, kuriais būdavo gėrimasi parodose, puošiami butai, bažnyčios, kapinės. Vasaras praleisdavo prie ežero pasistatytoje „būdoje", kaldamas vis naujas medžio skulptūras.

Jo kūryba gėrėjosi ir ją vertino kanadiečiai meno kritikai. Daug jo skulptūrų ir bareljefų pasklido po privačias kolekcijas JAV, Kanadoje, Australijoje, Europoje. Ne kartą Jokūbas Dagys buvo patekęs į „Who‘ in American Art" („Kas yra kas Amerikos dailėje") ir kitus įžymių žmonių leidinius. Jis priklausė Kanados skulptorių, Amerikos lietuvių dailininkų, Spalvos ir formos draugijoms. Personalinės parodos buvo surengtos Čikagoje (1973), Hamiltone (1970), Toronte (1978), Klivlende (1980), o 1978 metais jis dalyvavo parodose Londone, Paryžiuje, Briuselyje. Jo kūrinių yra įsigiję garsūs pasaulio muziejai.

Skulptorius yra sakęs, kad jis - nei realistas, nei modernistas. Siekdamas pusiausvyros tarp realizmo ir stilizuoto deformavimo, jis kuria tai, kas artima jo širdžiai, kas suteikia jam malonumą ir pasitenkinimą. Menotyrininkė Morta Ulpienė prieš dvidešimt metų rašė, kad išeivijoje Jokūbas Dagys, likęs ištikimas jaunystės ekspresionistinei pasaulėjautai, iš naujo atrado medį, kuris tapo mėgstamiausia ir parankiausia medžiaga, siekiant raiškos ir įtaigos.

Menotyrininkė Genovaitė Kazokienė apie dailininką rašė: „Keturios dešimtys išeivijos metų Dagio sielą žeidė ir kankino: šaknimis jis liko tėvynėje ir praradimo sopulį išreiškė per savo brolį - medį." Pokario metais likęs benamis, netekęs šeimos ir Tėvynės, jis tarsi priglunda prie lietuviškos tautodailės, sukurdamas daug rūpintojėlių, figūrinių kompozicijų, alegorinių skulptūrų, kurios paženklintos kančia ir sielvartu. Todėl JAV ir Kanados lietuvių spaudoje Jokūbas Dagys buvo vadinamas išeivijos skausmo skulptoriumi. O jis pats, tarsi apibūdindamas savo skaudų likimą, 1977 metais išleistame rinkinyje „Dagys dejuoja ir dainuoja" rašo:

Brandžiausio savo amžiaus dalį

Aš vienumos kančiose leidau -

Blaškiaus po svetimą vis šalį

Bebraukdams ašarą nuo veido.

Toronte gyvenę ir Jokūbą Dagį pažinoję tautiečiai žavėjosi jo pavydėtinu darbštumu. Vien tik išeivijoje jis sukūrė daugiau kaip 1000 skulptūrų ir bareljefų. Kuomet, ištikus širdies smūgiui, daktarai patarė vengti skulptūroms kurti reikalingų fizinių pastangų, jis sutvarkė traukiantis į Vakarus Vokietijoje ir Londone rašytus eilėraščių, atsiminimų, pjesės rankraščius ir išleido tris savo kūrybos knygas, sulaukusias gražių tautiečių atsiliepimų.

Fotografuodavo savo skulptūras, jų nuotraukomis iliustravo ne tik savo knygas, bet jas spausdindavo ir „Mūsų sparnuose", „Tėviškės žiburiuose", kituose lietuvių išeivių leidiniuose. Kanados ir JAV lietuvių laikraščiuose išspausdino straipsnius apie M. K. Čiurlionį, A. Galdiką, A. Docių, Pablą Pikaso, rašė apie formą ir dvasią mene, meną ir tiesą, meną ir kūrėjo laisvę, meną laiko dvasioje, Kristų ir meną, atsiminimus apie J. Vienožinskį, A. Galdiką, P. Andriušį ir kitus lietuvių kultūrai nusipelniusius žmones.

Mirė mūsų kraštietis skulptorius ir poetas Jokūbas Dagys 1989 metų rugsėjo 6 dieną Kanadoje, netoli Toronto. O tų pačių metų spalio 15 dieną, sekmadienį, dailininko pelenai, parvežti sūnaus ir anūko, atgulė amžino poilsio Raseinių kapinėse po dviem ąžuolais, šalia tragiškai žuvusio jauniausio sūnaus ir žmonos, paskutinėn kelionėn palydėti dukros Lidijos, sūnaus Leopoldo, anūkų Dariaus ir Algirdo, giminių ir artimųjų, Lietuvos dailininkų sąjungos atstovų.

Savo testamente rašė, kad dalis jo darbų dovanojami Lietuvai ir turi būti perduoti Biržų krašto muziejui „Sėla". Skulptoriaus noras įgyvendintas. Muziejuje saugoma 760 eksponatų (skulptūrų, bareljefų, aliejiniais dažais ir akrilo technika pieštų paveikslų, atvirukų, fotografijų, knygų, laiškų, laikraščių, kvietimų, lankstinukų), kurie pasakoja apie kraštietį menininką, jo meilę gimtajam Biržų kraštui.

Algirdas Butkevičius