Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Viešpats pašauks mus vardu
Monday, 14 February 2011 09:38
There are no translations available.

Kun.Tomo Sako ordinacijos pamaldoms skirtas pamokslas

sakas_tomasMielos seserys ir broliai Kristuje, šio sekmadienio pamokslo tekstas yra Senojo Testamento Išėjimo knygos 3 perskyrime, nuo 1 iki 7 eilutės: „Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo - Dievo kalno. Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė. Mozė tarė sau: "Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega."

Viešpats pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti. Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze"-„Aš čia"- atsiliepė tas. Tada jis tarė: „Neik arčiau. Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė. Aš esu tavo tėvo Dievas,- toliau kalbėjo jis,- Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas." Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą."

Miela parapija, šioje Senojo Testamento istorijoje aprašomas Dievo pasirodymas Mozei. Tačiau Jis, Dievas, Mozei apsireiškia keistomis aplinkybėmis. Mozė, pabėgęs iš Egipto, gano savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Ir staiga, šalia Horebo kalno jis pamato degantį krūmą. Krūmas yra mums įprastas šio pasaulio augalas. Kaip ir degantis krūmas, kurių galima retkarčiais pamatyti dykumose, nes nuo kaitrios dykumos saulės neretai užsidega sudžiūvę dykumų augalai. Tačiau krūmas, kuris dega, bet nesudega, yra labai neįprastas reiškinys, mūsų suvokiamoje tikrovėje nepažįstamas. Tai prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Nesudegantis krūmas neįprastas ne tik mums, klausantiems šios istorijos, bet ir Mozei. Todėl jis apimtas smalsumo nutarė pasižiūrėti iš arčiau į šį stebuklą. Taigi Mozė tarė sau: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega." Ir kuomet šis neįprastas reginys sužadina Mozės smalsumą ir jis ateina prie nesudegančio krūmo, Dievas pašaukia Mozę. Viešpats pašaukia jį vardu.

Norint suprasti istoriją apie degantį krūmą, nebūtina galvoti, kad joje svarbiausias dėmesys skiriamas neįprastam gamtos reiškiniui - degančiam krūmui. Ko gero atvirkščiai, degantis krūmas tai tik šokiruojanti detalė, kurios tikslas atkreipti mūsų visų dėmesį į daug svarbesnę žinią.

Ši neįprasta istorija vaizduoja žmogaus susitikimą su dieviškąja jėga. Šioje Išėjimo knygos vietoje svarbiausia žinia yra tai, kad Dievas pašaukia Mozę. Čia yra aprašomas santykis su Dievu. Jis, Dievas, pasirodo Mozei kaip šio pasaulio objektas, tai yra kaip degantis krūmas. Tačiau toks Dievo apsireiškimas tuo pat metu lieka sunkiai suvokiamas ar net provokuojantis. Krūmas liepsnoja, bet nesudega, o tai yra virš bet kokio mūsų kasdienio gamtos ir pasaulio pažinimo ar supratimo ribų. Degančio krūmo istorija mums sako, kad Dievas nėra koks nors šio pasaulio objektas ar daiktas, kurį būtų galima „nustatyti" ar „apibrėžti", naudojant mums įprastus empirinio pasaulio pažinimo metodus. Būtų naivu apie jį kalbėti taip, tartum kalbėtume apie kokią nors keistą krūmo rūšį. Dievas nėra koks nors reiškinys, kurį mes galėtume pasitelkę žmogišką protą ir šiuolaikinius prietaisus ištirti taip, kaip mes pajėgiame ištirti kitus mūsų jau suvoktus bei įvardintus šio pasaulio reiškinius. Neveltui antrasis Dievo įsakymas skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." (Iš. 20,4-6 ).

Šis draudimas, darytis Dievo paveikslą, savo esme skirtas tam, kad Dievo paveikslas ar atvaizdas nebūtų laikomi Dievu. Dievas yra daugiau negu galima pavaizduoti bet kokiais paveikslais ar statulomis. ievas peržengia bet kokią mums prieinamą ir suvokiamą tikrovę. Taip pat tikrovė yra platesnė ir įvairesnė negu mes galime ją suprasti.

Teologas Dietrichas Bonhoeferis yra kartą pasakęs, kad „Dievas, kuris yra, tai jo nėra". Šiuo sakiniu Bonhoeferis nenorėjo pasakyti, kad Dievo nėra, bet tik tai, kad kiekviena kalba apie Dievą ar jo įsivaizdavimas negali aprėpti ar pateikti Dievo tokio, koks Jis yra iš tikrųjų.

Ir būtent šiame pamokslo tekste, kur Dievas pasirodo Mozei kaip degantis krūmas, slepiasi stulbinančiai moderni žinia - Dievo neįmanoma pažinti, jeigu Jis pats mums neapsireiškia. Mūsų krikščionių Dievas yra apreiškimo Dievas. Mes tikime, kad Jis apsireiškė Mozei degančiame krūme, mes taip pat tikime, kad Dievas siuntė savo vienatinį sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų į šią žemę mūsų nuodėmėms atpirkti. Mūsų krikščioniškas Dievo pažinimas remiasi Dievo apsireiškimu žmonijos istorijoje. Tuo Jis skiriasi nuo filosofų suprantamo Dievo, kurie bando Jį pažinti tik proto pagalba.

Būtent požiūris, kad Dievo pažinimas yra įmanomas tik Jo paties apsireiškimo valia, yra labai šiuolaikiškas ir svarbus mūsų laikmetyje, kuomet, nežiūrint stebėtinų mokslo atradimų, aiškiai suvokiame, kad protu negalime atsakyti net į paprasčiausius klausimus. Jeigu mes suvokiame, kad mūsų pažinimas ir protas yra riboti, tuomet ar nenusižengiame antrajam įsakymui kalbėdami apie Dievą ar bandydami Jį įsivaizduoti? Ar tai nereiškia, kad mes turime vengti kalbėti ar galvoti apie Dievą?
Aš taip nemanau, nes Dievas nėra iš šio pasaulio ir Jo negalima ištirti moderniais aparatais ar nufotografuoti, tačiau nežiūrint to, Mozei Jis tampa matomu ir jis jaučia Jo buvimą. Visagalis Dievas gali viską. Jis apsireiškia krūme, t.y. mums visiškai suprantamoje tikrovėje. Jis gali taip pat šį krūmą paversti amžinai liepsnojančiu. Liepsnojančiu ne tik dykumos saulėje, bet ir mūsų širdyse. Dievas neįmanoma padaro įmanomu, sudegantį krūmą Jis paverčia nesudegančiu, o užgesusius jausmus liepsnojančiais. Milijonai žmonių pasitiki Viešpačiu, kaip Mozė ir žydų tauta patikėjo Jahvės pažadu išvesti juos iš Egipto vergijos. Jis tampa matomas ir juntamas, kuomet per Kristų, mūsų Viešpatį, nugali mirtį ir, kaip nesudegantis krūmas, įveikia visus žinomus dėsnius bei padovanoja mums, krikščionims, amžinojo gyvenimo viltį.

Mozei Dievas apsireiškė nesudegančiame krūme, ir Mozė liko Jam ištikimas ligi pat savo mirties. Mums, krikščionims, Dievas apsireiškė Jėzuje Kristuje. Jis mums atnešė išganymo ir amžino gyvenimo viltį. Jo Geroji Žinia, kaip liepsnojantis krūmas, kviečia mus visus prie savęs. Todėl nebijokime tikėjimu, viltimi ir meile skelbti Viešpaties jėgą ir Jo apreiškimą. Nes ir apaštalas Paulius savo pirmame laiške Korinto krikščionių bendruomenei rašė: „Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė." (1Kor.13, 9.13).

Nors mūsų pažinimas ir yra dalinis, tačiau mes tikime, kad Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats. Todėl mes turime viltį ir meilę, kurią galime pasidalinti su kitais. Taip, kaip Mozė savo gyvenimu atsiliepė į Dievo šaukimą, taip ir mes nebijokime tikėjimu, viltimi ir meile atsakyti į Dievo apreiškimą, kurį mes gavome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Miela parapija, aš norėčiau palinkėti, kad šie Pauliaus žodžiai taptų mūsų visų gyvenimo kelrodžiu. Kad šie žodžiai, kaip degantis krūmas, šviestų ir tamsiausiu mūsų gyvenimo metu, kad tikėjimas, viltis ir meilė niekada neužgestų mūsų širdyse. Kad kiekvieną iš mūsų Viešpats, kaip ir Mozę, pakviestų vardu. Ištartų mūsų vardą tuomet, kai mums labiausiai to reikės. Amen.


„Vilniaus reformatų žinios" - V.R.Ž.-2008 Nr 5