Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Gydytojas iš Klausučių
Penktadienis, 27 Gegužė 2011 07:11

siaures_rytai_logo

m_devenis_m

 

Negalima nesižavėti šio žmogaus valia, gabumais, atkaklumu, meile gimtinei, Lietuvai, jos žmonėms, kultūrai. Jis paliko po savęs taurių ir didžių darbų lobius, darbais įprasmino savo gyvenimą.

Gimė Mykolas Devenis 1891 metų gegužės 1 dieną Biržų pašonėje esančiame Klausučių kaime, ūkininkų Mykolo ir Barboros Devenių šeimoje. Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Motina Barbora Naktinytė - Devenienė, Papilio valsčiaus Kubilių kaime gyvenusio pasiturinčio ūkininko dukra, buvo religinga, pati mokiusi savo vaikus tikybos. Sekmadienių rytais į Devenių namus susirinkę Klausučių kaimo reformatai giedodavo religines giesmes, skaitydavo maldas. Vėliau Mykolas lankė Biržuose reformatų vaikams kunigo Povilo Jakubėno ruošiamas pamokas. Pastebėjęs berniuko gabumus, kunigas Devenius paragino Mykolą, jau baigusį Biržų pradžios mokyklą, mokyti toliau. Ir net surado mokytoją Jakimavičių, kuris per metus berniuką sugebėjo paruošti iš keturių gimnazijos klasių kurso.

Mykolui buvo vos dešimt metų, kuomet motina su dukra ir sūnumi išvyko pas Amerikoje gyvenusį tėvą. Klausučiuose ūkininkauti liko vyresnioji sesuo Katrė ir Mykolas. Seseriai ištekėjus, Mykolas išvyko mokytis į Pernavos (Estija) gimnaziją. Vasaros atostogas praleisdavo Klausučiuose padėdamas seseriai ūkyje. Nors ūkis buvo nemažas, tačiau Mykolas pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas moksle atsiliekančius mokinius.

Rusų armijoje tekdavo tarnauti 3 - 4 metus. O kartais ir ilgiau. Trumpiau tarnaudavo tik savanoriai. Todėl Mykolas, nebaigęs gimnazijos, 1912 metais įstojo savanoriu į rusų kariuomenę. 1914 metais, išlaikęs eksternu egzaminus iš gimnazijos kurso, tampa Maskvos universiteto medicinos fakulteto studentu. Vasaros atostogų metu sumano aplankyti Amerikoje gyvenančius saviškius. Svečiuojantis Amerikoje, prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Rusijos atstovybė reikalauja, kad jis grįžtų į Rusiją ir stotų kariuomenėn. Šiam įsakymui nepaklūsta. Metus studijuoja Mičigano universiteto technikos fakultete, o vėliau įstoja į vieną seniausių ir garsiausių Amerikoje Jeilio universitetą studijuoti mediciną.

1919 metais baigia studijas ir pradeda gydytojo praktiką Konektikuto valstijos Voterberio mieste. Po metų jam suteikiama JAV pilietybė. „Gerai atliekamas profesinis gydymo darbas, - rašo apie M. Devenį Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams veikėjas, ekonomistas Juozas Audėnas, - padėjo jaunam gydytojui ne tik susidaryti materialinį gyvenimo pagrindą, bet ir artimai palaikyti santykius su įvairiais žmonėmis." Jau tuomet jis skatino ir rėmė lietuvių išeivijos visuomeninį - kultūrinį gyvenimą, siuntė knygas ir mokslo priemones Lietuvos universiteto medicinos fakultetui. Savo lėšomis rėmė per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusias Biržų ir Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčias, o 1923 metais, norėdami palengvinti kunigo Povilo Jakubėno pastoracinį darbą, abu su broliu Petru nupirko ir jam padovanojo automobilį. Tais metais Sinodas jį išrinko kuratoriumi.

Istorikas Jonas Aničas knygoje „Alena ir Mykolas Deveniai" rašo, kad Mykolas materialiai palaikė aktorių ir režisierių Juozą Vaičkų. Jo geras bičiulis buvęs kompozitorius Mikas Pertauskas, 1923 metų vasarą atostogavęs pas brolius Mykolą ir Petrą Devenius Voterberyje ir intensyviai kūręs operą „Eglė žalčių karalienė". Broliai padėjo išleisti šios operos partitūrą, išleido M. Petrausko „Lietuviškas dainas".

Mikas Petrauskas supažindino Mykolą Devenį su būsima žmona - Vasario 16 - osios Nepriklausomybės akto signataro advokato Jono Vileišio dukra Alena. Katalikė Vileišytė turėjo gauti iš Žemaičių vyskupo leidimą tuoktis su evangeliku reformatu Mykolu Deveniu. Leidimas buvo gautas, ir jaunuosius Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas.

Po vestuvių išvykę į Ameriką Deveniai, dar ten gyvendami, 1925 metais už 16000 dolerių Ukmergės apskrityje, Deltuvos valsčiuje, nusipirko iš kunigaikštytės Taidos Radvilaitės Leonpolio dvarą.

1928 metais Mykolas Devenis su žmona ir mažamečiais sūnumis Algirdu ir Keistučiu grįžta gyventi į Lietuvą. Nori verstis gydytojo praktika, tačiau praeis net penkeri metai, kol bus pripažintas pasaulinio garso Jeilio universiteto diplomas. Tapęs ūkininku, nepamirš ir gydytojo praktikos. Leonpolio dvare įsirengs kabinetą, pastatys nedidelę ligoninę. Gydys sunkiai sergančius, neturtingus savo kaimynus kaimiečius. Kai pritrūks ūkiui plėsti pinigų, išvažiuos padirbėti gydytoju į Ameriką. O lėšų reikėjo, nes remontavo rūmus ir ūkinius pastatus.

Nutarę verstis pienininkyste, iš užsienio pirko geros veislės buliukus, už karvę mokėdavo net po tūkstantį litų. Po kelerių metų Leonpolis tapo pavyzdiniu ūkiu, garsėjančiu Lietuvoje pieningiausia 80 karvių banda, sėkliniais javais, pažangia agrotechnine kultūra.

Dvare buvo įkurta kooperatinė pieninė, pastatytos dvi spirito varyklos. Leonpolis tapo vienu iš pirmųjų cukrinių runkelių auginimo centrų Lietuvoje. Dvare gyveno ir dirbo 26 darbininkų šeimos, o darbymečiu buvo samdoma dar apie 15 darbininkų. Čia nuolat gyveno 3 - 4 praktikantai iš Žemės ūkio akademijos, susipažinti su pažangiu ūkininkavimu į Leonpolį atvykdavo ekskursijos iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

1937 metais ūkį aplankė prezidentas Antanas Smetona. Mykolas ir Elena Deveniai planavo rekonstruoti pagrindinius pastatus, įvesti elektrą, įrengti vandentiekį. Tačiau gražius sumanymus įgyvendinti sutrukdė 1940 - ųjų metų sovietinė okupacija, ypač skaudžiai palietusi Devenių šeimą.

1940 metų liepos 22 - ąją enkavedistai, Leonpolio dvare padarę kratą, kurios tikslas buvęs „surasti ir paimti ginklų ir priešvalstybinės literatūros", Devenį suėmė. Į aiškinimą, kad jis yra Amerikos pilietis, enkavedistai nekreipė dėmesio. Penkiolikmetis Devenių sūnus Algirdas ėmė rinkti apylinkės gyventojų parašus, kad tėvas būtų išvaduotas iš Ukmergės kalėjimo, tačiau ir šis bandymas buvo nesėkmingas. Byla susidomėjo net NKVD komisaras Aleksandras Guzevičius, nurodęs „surasti medžiagos apie jo antitarybinius pasisakymus ir patvirtinti juos liudytojų parodymais". Surežisavus tokius „parodymus", 1941 metų kovo 1 dieną Maskvoje Ypatingasis pasitarimas prie NKVD Mykolą Devenį už akių nuteisė 8 metams nelaisvės pataisos sunkių darbų stovykloje.

Iš Lukiškių kalėjimo 1941 metų birželio 16 dieną buvo išvežtas į Vorkutą. Pradžioje dirbo anglies kasykloje. Vėliau buvo perkeltas į sanitarijos skyrių, gavo lagerio gydytojo darbą.

Jau žinojo, kad žmona su vaikais Algirdu, Keistučiu ir Dalia išsigelbėjo, iš Lisabonos atplaukė į Niujorką. Jos atkaklios pastangos išlaisvinti vyrą iš lagerio, nuolat rašomi pareiškimai, vizitai ambasadoriams pagaliau baigėsi sėkme. 1942 metų balandžio 23 dieną lagerio viršininkas išdavė Mykolui Deveniui pažymėjimą, kad jis gali vykti Amerikos ambasados žinion.

Laukė nors varginga, bet kupina vilties kelionė į Kuibyševą, kur buvo įsikūrusi JAV ambasada. Čia, vėl gavęs JAV piliečio pasą (jis buvo pažymėtas pirmuoju numeriu), pradėjo savo kelionę į buvusį laisvą gyvenimą. Laivu plaukė Volgos upe ir Kaspijos jūra, Baku mieste perėjo TSRS sieną ir per Iraką, Iraną, Pakistaną, Indiją 1942 metų rugsėjo 7 dieną pasiekė Niujorką.

Kiek pailsėjęs, pasidžiaugęs savaisiais, vėl atidaro senojoje vietoje gydytojo kabinetą, vaikus išsiunčia mokytis (vyriausias sūnus Algirdas taps kaip ir tėvas - gydytoju, Keistutis - inžinieriumi, o dukra Dalia Bobelienė baigs žurnalistikos studijas), aktyviai įsilieja į išeivijos visuomeninį, profesinį ir ekonominį gyvenimą.

Pacientų pripažinto ir mėgiamo gydytojo kabineto sienos jam per ankštos. 1948 metais nusiperka fermą su 120 hektarų žemės, dviejų aukštų namu (jame 10 - 12 miegamųjų), greta jo - keli vienaaukščiai vasarnamiai. Laisvalaikiu, sugrįžęs iš savo medicininio kabineto, neretai sėda prie sunkvežimio ar traktoriaus vairo ir darbuojasi savo ūkyje. Čia apgyvendina iš Vokietijoje įsteigtų perkeltųjų asmenų stovyklų į JAV atvykstančius lietuvius. „Ferma, - rašo Jonas Aničas, - Deveniams buvo formalus juridinis pagrindas darbo ir būsto garantijoms išduoti, kaip to reikalavo JAV imigracijos įstatymas. (...) Devenių sodyboje dažnai viešėdavo žymūs lietuvių išeivijos veikėjai, ieškoję Devenių patarimų, moralinės ir medžiaginės paramos, čia vykdavo intelektualų susitikimai, posėdžiai, pasitarimai dėl politinės ir visuomeninės veiklos, čia išeivijos jaunimo organizacijos rengdavo stovyklas."

Devenių stovykloje svečiavosi ir gyveno profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Vaclovas Biržiška, Devenių globojamas, čia rašė lietuvių literatūros istorijai iki šiol reikšmės nepraradusį biobibliografinį žinyną „Aleksandrynas". (Šitaip pavadintą mirusios profesoriaus žmonos Aleksandros atminimui - A. B.) Dėkingumą už malonias viešnages ir paramą Deveniams reiškė lietuvių akademinio jaunimo „Šviesos" sambūrio nariai, čia stovyklavę lietuviai skautai, rašytojai Juozas Švaistas, Alė Rūta, gera šeimos bičiulė, profesorė istorikė Vanda Daugirdaitė - Sruogienė.

Jau vėliau, kuomet Mykolas Devenis, šiek tiek sveikatai sušlubavus, 1959 metais parduos ūkį Voterberyje ir persikraustys į Kalifornijos valstijos kurortinį Santa Monikos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje, jo rezidencijoje svečiuosis poetai Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, rašytojas Pulgis Andriušis ir kiti lietuvių išeivijos kultūros žmonės.

Santa Monikoje M. Devenis kartu su kitais medikais įkuria Kalifornijos lietuvių gydytojų draugiją, o 1970 metais atkuria Lietuvių protestantų sąjungą ir išrenkamas jos pirmuoju pirmininku. Savo lėšomis leidžiamame „Tėviškės garsų" laikraščio vedamajame straipsnyje rašo, kad „visi lietuviai, kur jie bebūtų pasaulyje, veda šventą teisybės kovą už savo kraštą. Toji kova ne ginklais žvanga, bet savo prakilnia, vieninga dvasia. Bet daugelis Lietuvos vaikų yra atitolę nuo šios taip kilnios ir teisingos kovos. Todėl vienas iš mūsų tikslų ir yra pasiekti atitolusius ir įjungti į eiles tų, kurie jau stojo į tą šventą kovą už laivę numylėto tėvų krašto".

„Dėka Devenių ir jų įkurtos organizacijos, - „Mūsų sparnuose" (šio žurnalo leidybą taip pat dosniai rėmė M. Devenis - A. B.) rašė buvęs Biržų gimnazijos auklėtinis Hermanas Pavilionis, - apie 3000 lietuvių evangelikų buvo atgabenta į šį kraštą."

1974 metais, švenčiant Alenos ir Mykolo Devenių auksinę vedybinio gyvenimo sukaktį, įsteigiamas Devenių kultūros fondas, pirmiausia turėjęs įgyvendinti jau senokai išeivijoje brandintą idėją - išleisti istorinį veikalą apie iš Pasvalio krašto, Medinių kaimo, kilusius Lietuvos atgimimo šviesuolius Petrą, Antaną ir Joną Vileišius. Šiam fondui Deveniai skyrė 100 tūkstančių dolerių. Įstatuose, kuriuos 1974 metų birželio 22 dieną patvirtino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios išeivijoje XXVI Sinodas, skelbiama, kad šis fondas, „laikydamasis reformacijos idealų ir principų, veikia lietuvių švietimui, mokslui, kultūrai remti, skatinti ir ugdyti".

Iki šiol šio fondo lėšomis išleista jau ne viena dešimtis reformacijai, išeivijai ir Lietuvos kultūrai reikšmingų leidinių. Tokių, kaip Jokūbo Kregždės „Lietuvos reformatų raštija" ir „Reformacija Lietuvoje", mūsų krašte, Paberžių kaime, gimusio Motiejaus Karašos atsiminimų knyga „Gyvenimo sūkuriuose", skulptoriaus Jokūbo Dagio kūrinių albumas „Skulptūros", istoriko Jono Aničo monografijos apie Vileišius, Joną ir Martyną Yčus ir kt.

Tikriausiai įkurti šį fondą paskatino nuo pat vaikystės jį lydėjusi meilė knygai, Lietuvos istorijai. Deveniai išeivijoje buvo žinomi kaip senų ir retų lietuviškų knygų kolekcionieriai. Net 1965 metais keliaudami aplink pasaulį, sugebėjo rasti laiko mielam pomėgiui ir papildyti savo lituanistinę kolekciją lietuviškais medaliais, senomis knygomis, žemėlapiais.

Mirė Mykolas Devenis 1978 metų gegužės 28 dienos, sekmadienio, rytą, ištikus širdies smūgiui. Palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse. 1999 metais šalia jo atgulė ir žmona Alena.

Nuotraukoje: Mykolas ir Alena Deveniai savo vedybų auksinę sukaktį pažymėjo 1974 metų spalio 19 dieną. Tais pačiais metais jie įsteigė Kultūrinį fondą.

Algirdas Butkevičius